Post by Elena Gilbert on Jun 2, 2012 8:43:55 GMT -5
Vikingai – didieji viduramþiø keliautojai
VIII a. pabaigoje ið ðiaurës pradëjæ verþtis vikingai (europieèiai juos vadino normanais – „ðiaurës þmonëmis“) puolë, naikino, plëðë Europos valstybes, ëmë þmones á vergijà ir þudë. Europa tam nebuvo pasiruoðusi – joje vyravo feodalinis susiskaldymas, ir tai këlë dar didesnæ baimæ. Ið tiesø iki pat VIII a. pabaigos – IX a. pradþios europieèiai beveik nieko neþinojo apie þmones ið ðiaurës – norvegø, danø ir ðvedø protëvius, kuriø kraðtas buvo gana skurdus, iðtekliai menki, gamtos sàlygos atðiaurios. Vikingø þygiai prasidëjo 793 m., kai jie uþpuolë Anglijos vienuolynà, ir pasibaigë 1066 m., kai Norvegijos karalius Haraldas Rûstusis (valdë 1045 – 1066 m.) bandë uþimti Anglijos sostà, bet þuvo (tiesa, po keliø savaièiø vikingø palikuonis Normandijos hercogas Vilhelmas uþgrobë Anglijà). Laivais plokðèiu dugnu vikingai atvykdavo á pakrantes. Nedidelis bûrys stipriø vyrø tuoj pat uþpuldavo artimiausià gyvenvietæ, daþniausiai vienuolynà, iðþudydavo besiprieðinanèius, iðplëðdavo namus, tvartus, svirnus, pinigø saugyklas, o paskui tuðèius pastatus padegdavo. Jie iðsiveþdavo viskà: auksà, sidabrà, juvelyrinius dirbinius, gyvulius ir þmones (vergauti). Taip buvo siaubiamos ne tik jûrø, bet ir didesniø upiø (Reino, Senos, Luaros ir kt.) pakrantës. Vikingø laivai galëjo plaukti ir jûromis (stiprus korpusas ið apvaliø ràstø, laivas 30-40 metrø ilgio, su dryþuotomis keturkampëmis burëmis), ir negiliais vandens telkiniais (nedidelë grimzlë – 1,2 metro, irklai), puèiant ðoniniam vëjui.
Vikingai ne tik puldinëdavo, bet ir prekiaudavo – per rytø slavø þemes upëmis jie pasiekdavo Bizantijà ir kitas Vidurþemio jûros pakrantës ðalis. Á jas atgabendavo prisiplëðtø gërybiø ir vergø. Ten patys ásigydavo drabuþiø, papuoðalø, ginklø. IX – XII a. jie, kaip ir arabai, buvo geriausi prekeiviai. Todël ðiaurëje atsirado gausybë auksiniø ir sidabriniø ávairiø ðaliø – nuo Arabø kalifato iki Anglijos – monetø. Dalis jø buvo naudota prekyboje, kitos uþkastos kaip lobis. Lobiai buvo slepiami ne tik þemëje, bet ir upiø, pelkiø dugne. Vikingai dëdavo á kapà kartu su mirusiuoju tauriøjø metalø, nes tikëjo, kad jie simbolizuoja þmogaus sëkmæ.
Vikingai kolonizavo naujus regionus, kûrë savo valstybes, pavyzdþiui, IX a. ðvedø vikingai – Kijevo Rusià prie Dniepro upës, X a. vikingai danai – Normandijos kunigaikðtystæ Ðiaurës Prancûzijoje, pajungë sau Pietø Italijà ir ákûrë èia Abiejø Sicilijø karalystæ. Nuotykiø ieðkotojai (pvz., Ingolfuras Arnnarsonas, Eirikas Rudasis) atrado naujø þemiø ir pradëjo jas kolonizuoti. Apie 870 m. Ingalfuro Arnarsono vadovaujami iðeiviai ið Norvegijos pasiekë ledo ðalimi vadinamà Islandijà, kurioje rado tinkamø plotø ganykloms. Á ðios salos pakraðèius këlësi ir kiti jø tëvainiai, nepakentæ ðalá vienijusio karaliaus Haraldo I Graþiaplaukio savivalës. O trejiems metams uþ þmogþudystes ið Islandijos iðtremtas Eirikas Rudasis 982 m. atkeliavo á Grenlandijos salà, apie kurià po tremties papasakojo neátikëtinø dalykø ir priviliojo kolonistø, kurie vëliau ið ðios salos gabeno ávairias prekes (pvz., kailius, narvalus, vëpliø iltis, vadintas vienaragio ragais).
Manoma, kad vikingai pirmieji ið europieèiø iðsilaipino Amerikoje. Oficialiai teigiama, kad apie 1000-uosius metus Niûfaundlendo saloje lankësi Leifas Eiriksonas ir jo bendraþygiai. Pirmasis raðytinis ðaltinis, patvirtinantis ðá faktà, buvo ne skandinavø sagos, uþraðytos tik XII – XIV a., o metraðtininko Adomo Bremenieèio 1075 m. áraðas.
Þiniø apie vandenyne atrastà salà, vadinamà Vinlandu (nes ten auga laukinës vynuogës), Adomas Bremenietis teigia gavæs ið patikimø danø ðaltiniø. Paslaptinga Vinlando sala minima dar kituose trijuose ðaltiniuose, bet kur ji buvusi – neaiðku. XX a. ðiaurinëje Niûfaundlendo salos dalyje archeologiniø kasinëjimø metu buvo rasta pailgø namø, kuriø stogai dengti velëna, pamatø ir daiktø, kuriais remiantis galima daryti iðvadà, kad èia tikriausiai gyvenæ vikingai. Jø gyvenvietë, matyt, gyvavo trumpai, o kolonistai iðmirë arba gráþo á Europà. Tai, kad Amerikà atrado vikingai, neturëjo jokios reikðmës nei Amerikos, nei Europos þemyno raidai.
Vikingai savo þygiø tarpusavyje nederino, nes tuo metu jie neturëjo jokiø tvirtesniø politiniø junginiø. Pirmosios didesnës valstybës Skandinavijoje atsirado X – XI a. Didþiausia buvo dano Knuto Didþiojo (valdë Danijà 1018 – 1035 m.) laikø karalystë, kuri apëmë Danijà, Norvegijà, Anglijà. Visus vikingus jungë tik bendra kultûra.
Vikingø religijai bûdingas politeizmas (garbinti jëgos ir iðminties dievas Odinas, griaustinio dievas Toras ir kt.), kritæ mûðyje kariai buvo laidojami iðkilmingai (manyta, kad jie patenka á Valhalà – kariø rojø), kulto reikmëms buvo naudojami saviti raðmenys – runos. Vikingai sukûrë auksakalystës ðedevrø, vëliau – sagø poezijà. Jø visuomenës pagrindà sudarë laisvi þmonës – þemës, galvijø ir laivø savininkai, susibûræ á ðeimyninius klanus. Vikingai rinkdavosi á sueigas, kuriose spræsdavo visos bendruomenës gyvenimo klausimus. Ðiaurës þmonës turëjo vergø (karo belaisviø ar pagrobtø þmoniø), kuriø reikëjo kaip darbo jëgos, nes daug vyrø iðplaukdavo á jûrà. Berniukai buvo auklëjami taip, kad taptø gerais kariais, jûreiviais ir prekeiviais.
Vikingai paveikë ávairiø tautø gyvenimus. Atvykæ ið ðiaurës, ðie þmonës uþmezgë ryðius tarp skirtingø kultûrø ir, nors daug kà sugriovë, iðplëtojo prekybà ir atneðë navigacijos naujoviø.
VIII a. pabaigoje ið ðiaurës pradëjæ verþtis vikingai (europieèiai juos vadino normanais – „ðiaurës þmonëmis“) puolë, naikino, plëðë Europos valstybes, ëmë þmones á vergijà ir þudë. Europa tam nebuvo pasiruoðusi – joje vyravo feodalinis susiskaldymas, ir tai këlë dar didesnæ baimæ. Ið tiesø iki pat VIII a. pabaigos – IX a. pradþios europieèiai beveik nieko neþinojo apie þmones ið ðiaurës – norvegø, danø ir ðvedø protëvius, kuriø kraðtas buvo gana skurdus, iðtekliai menki, gamtos sàlygos atðiaurios. Vikingø þygiai prasidëjo 793 m., kai jie uþpuolë Anglijos vienuolynà, ir pasibaigë 1066 m., kai Norvegijos karalius Haraldas Rûstusis (valdë 1045 – 1066 m.) bandë uþimti Anglijos sostà, bet þuvo (tiesa, po keliø savaièiø vikingø palikuonis Normandijos hercogas Vilhelmas uþgrobë Anglijà). Laivais plokðèiu dugnu vikingai atvykdavo á pakrantes. Nedidelis bûrys stipriø vyrø tuoj pat uþpuldavo artimiausià gyvenvietæ, daþniausiai vienuolynà, iðþudydavo besiprieðinanèius, iðplëðdavo namus, tvartus, svirnus, pinigø saugyklas, o paskui tuðèius pastatus padegdavo. Jie iðsiveþdavo viskà: auksà, sidabrà, juvelyrinius dirbinius, gyvulius ir þmones (vergauti). Taip buvo siaubiamos ne tik jûrø, bet ir didesniø upiø (Reino, Senos, Luaros ir kt.) pakrantës. Vikingø laivai galëjo plaukti ir jûromis (stiprus korpusas ið apvaliø ràstø, laivas 30-40 metrø ilgio, su dryþuotomis keturkampëmis burëmis), ir negiliais vandens telkiniais (nedidelë grimzlë – 1,2 metro, irklai), puèiant ðoniniam vëjui.
Vikingai ne tik puldinëdavo, bet ir prekiaudavo – per rytø slavø þemes upëmis jie pasiekdavo Bizantijà ir kitas Vidurþemio jûros pakrantës ðalis. Á jas atgabendavo prisiplëðtø gërybiø ir vergø. Ten patys ásigydavo drabuþiø, papuoðalø, ginklø. IX – XII a. jie, kaip ir arabai, buvo geriausi prekeiviai. Todël ðiaurëje atsirado gausybë auksiniø ir sidabriniø ávairiø ðaliø – nuo Arabø kalifato iki Anglijos – monetø. Dalis jø buvo naudota prekyboje, kitos uþkastos kaip lobis. Lobiai buvo slepiami ne tik þemëje, bet ir upiø, pelkiø dugne. Vikingai dëdavo á kapà kartu su mirusiuoju tauriøjø metalø, nes tikëjo, kad jie simbolizuoja þmogaus sëkmæ.
Vikingai kolonizavo naujus regionus, kûrë savo valstybes, pavyzdþiui, IX a. ðvedø vikingai – Kijevo Rusià prie Dniepro upës, X a. vikingai danai – Normandijos kunigaikðtystæ Ðiaurës Prancûzijoje, pajungë sau Pietø Italijà ir ákûrë èia Abiejø Sicilijø karalystæ. Nuotykiø ieðkotojai (pvz., Ingolfuras Arnnarsonas, Eirikas Rudasis) atrado naujø þemiø ir pradëjo jas kolonizuoti. Apie 870 m. Ingalfuro Arnarsono vadovaujami iðeiviai ið Norvegijos pasiekë ledo ðalimi vadinamà Islandijà, kurioje rado tinkamø plotø ganykloms. Á ðios salos pakraðèius këlësi ir kiti jø tëvainiai, nepakentæ ðalá vienijusio karaliaus Haraldo I Graþiaplaukio savivalës. O trejiems metams uþ þmogþudystes ið Islandijos iðtremtas Eirikas Rudasis 982 m. atkeliavo á Grenlandijos salà, apie kurià po tremties papasakojo neátikëtinø dalykø ir priviliojo kolonistø, kurie vëliau ið ðios salos gabeno ávairias prekes (pvz., kailius, narvalus, vëpliø iltis, vadintas vienaragio ragais).
Manoma, kad vikingai pirmieji ið europieèiø iðsilaipino Amerikoje. Oficialiai teigiama, kad apie 1000-uosius metus Niûfaundlendo saloje lankësi Leifas Eiriksonas ir jo bendraþygiai. Pirmasis raðytinis ðaltinis, patvirtinantis ðá faktà, buvo ne skandinavø sagos, uþraðytos tik XII – XIV a., o metraðtininko Adomo Bremenieèio 1075 m. áraðas.
Þiniø apie vandenyne atrastà salà, vadinamà Vinlandu (nes ten auga laukinës vynuogës), Adomas Bremenietis teigia gavæs ið patikimø danø ðaltiniø. Paslaptinga Vinlando sala minima dar kituose trijuose ðaltiniuose, bet kur ji buvusi – neaiðku. XX a. ðiaurinëje Niûfaundlendo salos dalyje archeologiniø kasinëjimø metu buvo rasta pailgø namø, kuriø stogai dengti velëna, pamatø ir daiktø, kuriais remiantis galima daryti iðvadà, kad èia tikriausiai gyvenæ vikingai. Jø gyvenvietë, matyt, gyvavo trumpai, o kolonistai iðmirë arba gráþo á Europà. Tai, kad Amerikà atrado vikingai, neturëjo jokios reikðmës nei Amerikos, nei Europos þemyno raidai.
Vikingai savo þygiø tarpusavyje nederino, nes tuo metu jie neturëjo jokiø tvirtesniø politiniø junginiø. Pirmosios didesnës valstybës Skandinavijoje atsirado X – XI a. Didþiausia buvo dano Knuto Didþiojo (valdë Danijà 1018 – 1035 m.) laikø karalystë, kuri apëmë Danijà, Norvegijà, Anglijà. Visus vikingus jungë tik bendra kultûra.
Vikingø religijai bûdingas politeizmas (garbinti jëgos ir iðminties dievas Odinas, griaustinio dievas Toras ir kt.), kritæ mûðyje kariai buvo laidojami iðkilmingai (manyta, kad jie patenka á Valhalà – kariø rojø), kulto reikmëms buvo naudojami saviti raðmenys – runos. Vikingai sukûrë auksakalystës ðedevrø, vëliau – sagø poezijà. Jø visuomenës pagrindà sudarë laisvi þmonës – þemës, galvijø ir laivø savininkai, susibûræ á ðeimyninius klanus. Vikingai rinkdavosi á sueigas, kuriose spræsdavo visos bendruomenës gyvenimo klausimus. Ðiaurës þmonës turëjo vergø (karo belaisviø ar pagrobtø þmoniø), kuriø reikëjo kaip darbo jëgos, nes daug vyrø iðplaukdavo á jûrà. Berniukai buvo auklëjami taip, kad taptø gerais kariais, jûreiviais ir prekeiviais.
Vikingai paveikë ávairiø tautø gyvenimus. Atvykæ ið ðiaurës, ðie þmonës uþmezgë ryðius tarp skirtingø kultûrø ir, nors daug kà sugriovë, iðplëtojo prekybà ir atneðë navigacijos naujoviø.
