Istorija

[Elena Gilbert]

395 m. – Romos imperija suskilo á vakarø ir Rytø imperijas.

[Elena Gilbert]

Feodalizmas Vakarø Europoje
Viduramþiais Vakarø ir Vidurio Europoje ásivyravæ santykiai ir jais pagrásta visuomeninë santvarka vadinama feodalizmu. Feodalizmas formavosi pamaþu, pereinant ið antikos á viduramþius. Þlugus Vakarø Romos imperijai visuomenës narius ir vieðame, ir privaèiame gyvenime siejo tik asmeniniai ryðiai. Ðiems santykiams paprastai bûdinga globa, kurià turtingas þmogus suteikia laisvam þmogui mainais uþ jo atsidavimà ir iðtikimybæ. Ankstyvaisiais viduramþiais (V a. pab. – X a.) Vakarø Europoje daugiau kaip 90 procentø þmoniø gyveno kaimuose. Daþnai vyko karai: nuo VIII a. pr. á Vakarø Europà ið pietø verþësi arabai, nuo VIII a. pab. ið ðiaurës – normanai, IX a. ið rytø – vengrø protëviai. Karaliai nepajëgë apginti valstieèiø. Ðie pagalbos ieðkojo pas vietinius didikus. IX a. karaliaus vadþia nusilpo, todël didkai tapo nepriklausomais savo valdomø srièiø valdovais. Jie gynë valstieèius, bet pastarieji turëjo uþ tai atiduoti savo þemes (atsisakyti á jas alodiniø teisiø). Tokia globa bûdavo áteisinama sutartimis (prekariumais, komendacijomis). Laisvieji valstieèiai pamaþu tapdavo priklausomais þmonëmis ar net baudþiauninkais – turëjo atlikti prievoles didikams, be jø leidimo niekur negalëjo persikelti, þemvaldys turëjo teisæ juos teisti.
Viduramþiais tarp þemvaldþiø susiklostë vasaliniai santykiai. Karalius, kaip vyriausiasis senjoras (vadinamas siuzerenu), þmonëms, padedantiems jam valdyti, duodavo þemës valdø – beneficijø, kurios vëliau virto feodais (kaip lenais). Asmuo, gavæs lenà ið karliaus, buvo vadinamas vasalu. Jis su savo kariniais bûriais privalëjo padëti karaliui per karà, o reikalui esant iðpirkti ið nelaisvës. Karaliaus vasalai daþnai gaudavo dideliø lenø, todël dalá þemiø perduodavo ir savo vasalams. Vientisas asmeninës priklausomybës tinklas nusidriekë nuo karaliaus iki smulkesniø feodalø – riteriø. Visi stambieji þemvaldþiai imti vadinti senjorais, o þemës gave nuo jø priklausomi smulkesni feodalai – vasalais. Ðiuos santykius átvirtino feodaliniai ritualai. Duodamas paklusnumo áþadus, vasalas atsiklaupdavo prieðais senjorà, paduodavo jam abi rankas, paskui senjoras já pabuèiuodavo. Vasalas prisiekdavo jam iðtikimybæ. Senjoras suteikdavo vasalui feodà, kurá simbolizuodavo þemës grumstas ar vëliava.
Daugelis þemesniøjø vasalø iðdalydavo savo valdas kitiems vasalams. Atsitikdavo netgi taip, kad vienas vasalas prisiekdavo iðtikimybæ keliems senjorams. Jei kildavo nesutarimø tarp vasalo senjorø, vasalas daþnai rinkdavosi jam parankesná. Ið karaliaus feodalai gaudavo imuniteto raðtø, atleidþianèiø jø valdas nuo prievoliø, suteikianèiø jiems teisæ savo feodo teritorijoje rinkti mokesèius, vykdyti administracinæ ir teismo funkcijas. Ðios teisës stiprino þemvaldþiø galià ir nepriklausomybæ. Taigi stambesnieji feodalai nebuvo suinteresuti klausyti savo senjorø, juo labiau karaliaus.
Feodaliniai santykiai pamaþu ásigalëjo visoje Vakarø ir Vidurio Europoje. Daþnai vyko anarchiðkos tarpusavio kovos dël valdþios ir þemiø, todël IX a. pab. – X a. ypaè sparèiai daugëjo feodaliniø piliø. Jos buvo statomos siekiant kuo geriau apsisaugoti nuo prieðø ir agresyviø kaimynø. Natûrinio ûkio, prekybos nuosmukio, didëjanèio feodalø savarankiðkumo sàlygomis stipresniø feodalø pilys tapo vietinës politinës galios centrais, aplink pilis atsiradusios senjorijos pakeitë silpnëjanèià karaliø valdþià. Valstybës suskilo á daugybæ feodaliniø valdø. Toks feodalinis susiskaldymas netrukus po Karolio Didþiojo mirties apëmë Frankø valstybæ.

[Elena Gilbert]

Frankø valstybë
Buvusios Vakarø Romos imperijos teritorijoje daug germanø genèiø (romënai jas vadino barbarais) buvo ákûrusios savo valstybes, bet greitai jos þlugdavo arba bûdavo uþkariaujamos kitø tautø. Frankai, kurie ið netolimos Uþreinio teritorijos atsikëlë á Galijà, 486 m. laimëjo mûðá prie Suasono, uþkariavo galus ir 496 m. priëmë vietiniø gyventojø tikëjimà – krikðèionybæ. Raðoma, kad jø karalius Chlodvigas (valdë 481 – 511 m.) buvo paþadëjæs tapti krikðèioniu, jeigu jo krikðèionës þmonos Klotildos dievas suteiks jam pergalæ. Karalius Chlodvigas, kilæs ið Merovingø dinastijos, kurios pavadinimas siejamas su Chlodvigo senelio Merovicho vardu, padëjo naujos krikðèioniðkos valstybës pamatus didelëje Vakarø ir Vidurio Europos dalyje, kur pirmà kartà istorijoje Galija ir Germanija priklausë tam paèiam politiniam vienetui. VII – VIII a. Ðioje valstybëje teisiðkai buvo átvirtinta privati, pirmiausia dirbamos þemës, nuosavybë.
VII a. pab. Merovingø dinastijos valdþià visiðkai ribojo diduomenë: stipriausi jos vadai perëmë rûmø valdytojø (majordomø) funkcijas – ne tik vadovavimà valstybës administracijai, bet ir politikai, karui. Ypaè pasiþymëjo majordomas Karolis Martelis (valdë 715 – 741 m.). jis 732 m. prie Puatjë nugalëjo arabus musulmonus ir sustabdë jø verþymàsi á vakarø Europà. Jo sûnus Pipinas Trumpasis (valdë 751 – 768 m.) nuvertë paskutiná Merovingà ir pats pasiskelbë karaliumi (popieþius jo titulà pripaþino) – prasidëjo Karolingø dinastija. 754 ir 756 m. Italijoje jis sumuðë langobardus ir popieþiui perdavë dalá jø þemiø su Romos sritimi; jose 756 m. susikûrë popieþiaus valstybë.
Þymiausias Karolingø dinastijos atstovas buvo Karolis Didysis (valdë 768 – 814 m.). 800 m. Romos Ðv. Petro bazilikoje jis buvo karûnuotas imperatoriumi. Karolis Didysis sukûrë pirmàjà didelæ Vakarø Europos viduramþiø valstybæ – Frankø valstybæ. Bûdamas popieþiaus sàjungininkas, jis aktyviai kiðosi á Italijos reikalus. 774 m. uþkariavo langobardø Ðiaurës Italijà, kuri siaubë popieþiaus þemes, vëliau pajungë fryzus ir avarus. Surengë daug þygiø, norëdamas pavergti saksus, kurie nuolat puldinëjo ir plëðë frankø þemes. Tik ëmæsis þiauriø priemoniø – þudæs belaisvius, niokojæs kraðtà, trëmæs gyventojus, ëmæs ákaitus – Karolis Didysis uþkariavo saksus ir privertë juos apsikrikðtyti. Kovoti su arabais musulmonais Ispanijoje jam sekësi ne taip gerai: jis uþëmë tik maþà dabartinës Ispanijos teritorijos dalá prie Pirënø kalnø. Vieno þygio metu, kovodamas su arabais, þuvo Karolio Didþiojo sûnënas Rolandas. Jo karo þygiai vëliau buvo apraðyti viename ið garsiausiø viduramþiø epø – „Rolando giesmëje“.
Karolis Didysis valstybæ suskirstë á grafystes (sritis), kurias valdë grafai, tiesogiai pavaldûs imperatoriui. Jie administravo ir teisë apygardose, vadovavo kariuomenei. Pasienio srièiø (markø) valdytojai (markgrafai) galëjo vadovauti ir karo þygiams. Vietos valdininkus Karolis Didysis kontroliavo padedamas karaliðkøjø inspektoriø. Karolis Didysis kovojo su erezijomis, skirdavo vyskupus, kurie savo teritorijoje turëjo grafo teises. Reikalavo, kad didikai jam duotø iðtikimybës priesaikà kasmetiniuose susirinkimuose Imperijos sostinëje Achene. Kad uþsitikrintø didikø paramà, Karolis Didysis ir jo ápëdiniai skirdavo jiems beneficijas, jei tik ðie prisiekdavo iðtikimybæ.
Karolis Didysis á savo dvarà pritraukë daug iðsilavinusiø þmoniø. Tai skatino ðvietimo, literatûros, meno raidà. Anglosakso Alkuino (apie 735 – 804 m.) vadovaujamas bûrelis – vadinamoji Akademija – telkë þymiausius to meto mokslininkus. Buvo kopijuojami Italijoje ir Bizantijoje ásigyti lotyniðki rankraðèiai, raðomi istoriografijos kûriniai, kûrësi mokyklos. Einhardas (apie 770 – 840 m.), Karolio Didþiojo biografas, paraðë þymø veikalà “Karolio Didþiojo gyvenimas”. Plito lotynø kalba. Ji buvo vartojama ne tik Baþnyèioje, bet ir sudarinëjant ástatymø kodeksus. Atsirado supaprastintas lotyniðkas raðtas. Archiktektûroje ásigalëjo romaninis stilius. Kultûrinis pakilimas Karolio Didþiojo laikais vadinamas Karolingø renesansu. Jo vaikaièiai Karolis II Plikagalvis, Liudvikas Vokietis ir Lotaras I 843 m. Verdene padalijo valstybæ á 3 dalis, ið kuriø vëliau susiformavo Prancûzija, Vokietija ir Italija.

[Elena Gilbert]

Ðventoji Romos imperija
911 m. Karolio Didþiojo ákurtos imperijos rytuose mirë paskutinis Karolingø dinastijos karalius. X a. pradþioje vokieèiø þemëse iðkilo Saksø dinastija (IX a. pab. – XI a. pr.) ir 936 m. vokieèiø hercogai karaliumi iðrinko jos atstovà Otonà I (valdë iki 973 m.). Jis uþëmë Ðiaurës Italijà, nugalëjo slavus ir siuntë ten vienuolius skelbti krikðèionybæ. 955 m. Augsburgo mûðyje Otonas I sumuðë vengrus ir sustabdë jø puolimus, o 962 m. Romoje popieþius já vainikavo imperatoriumi. Pasiskelbæs Karolio Didþiojo ápëdiniu, Otonas I siekë ákurti visuotinæ Romos imperijà – valstybæ, kuri jungtø visa Europos krikðèioniðkàjá pasaulá.
Otono I laikais Ðventoji Romos imperija buvo tvirtas politinis junginys. Imperatoriai rëmësi Baþnyèia. Karolingø laikais atsiradæs posakis, kad imperatoriaus valdþia kyla tiesiai ið Dievo, buvo visuotinai pripaþintas. Iki XI a. imperatorius skirdavo vyskupus (kandidatus á juos, pagal baþnytinæ kanonø teisæ, siûlydavo vyskupijos dvasininkai). Jis turëjo teisæ ir pareigà priþiûrëti, kad vyskupais netaptø blogi sielø ganytojai. Vokietijoje (ið dalies ir Italijoje) vyskupai gaudavo grafo titulà. Kadangi vyskupijai priklausë þemiø ir kito nekilnojamojo turto, jie turëjo ir pasaulietinæ valdþià. Taigi ásigalëjo paprotys, kad valdovas skiria vyskupà ir áteikia jam lazdà, þiedà ir skeptrà; pirmieji du simbolizavo baþnytinæ, treèiasis – pasaulietinæ valdþià.
Santykiai tarp popieþiaus ir Ðventosios Romos imperatoriaus darësi vis sudëtingesni. Imperatorius privalëjo gauti karûnà ið popieþiaus rankø. Vadinasi, jis turëjo rûpintis, kad popieþiaus rinkimø nelemtø Romos aristokratija, ir kiðtis á paèià rinkimø eigà, t.y. nurodyti asmená, labiausiai vertà eiti ðias pareigas.
X a. prasidëjo Baþnyèios pertvarkymo sàjûdis, kurá inicijavo Kliuni vienuolynas. Sàjûdþio dalyviai rodë nepasitikëjimà tradicinës Baþnyèios dvasininkais ir kaltino vyskupus, kad jie yra paveikti politinës valdþios, kritikavo baþnytiniø pareigø pirkimo praktikà (simonijà). Didþioji dalis kunigø buvo kaltinami celibato reikalavimo, ávesto dar 325 m. Nikëjos baþnytiniame susirinkime, negerbimu, o visiems popieþiams priekaiðtauta dël bendradarbiavimo su karaliais. Ðventosios Romos imperatorius Henrikas III (valdë 1039 – 1056 m.) palaikë baþnyèios pertvarkymo idëjà. Jis paðalino „blogus“ popieþius ir nurodë, kokius reikia rinkti. 1059 m. Mikalojaus II (popieþiavo 1059 – 1061 m.) suðauktas Romos susirnkimas popieþiø rinkti patikëjo kardinolø kolegijai, kurià sudarë 7 Romos diecezijø vyskupai ir 4 didþiausiø ðio miesto baþnyèiø dvasininkai. Nuo tada kova tarp Baþnyèios pertvarkos ðalininkø ir imperatoriaus paskirtø vyskupø vis stiprëjo ir pasiekë apogëjø, kai popieþiumi tapo aktyvus reformø ðalininkas Grigalius VII (popieþiavo 1073 – 1085 m.). 1075 m. prasidëjo lemtinga kova tarp popieþiaus ir imperatoriaus Henriko IV (valdë 1084 – 1106 m.). Dar bûdamas Vokietikos karaliumi, Henrikas IV pradëjo kovà su nepaklusniais vasalais ir popieþiumi. Popieþius Grigalius VII atskyrë Henrikà IV nuo Baþnyèios (jo vasalus atleido nuo iðtikimybës priesaikos), tai galëjo sukelti vokieèiø kunigaikðèiø maiðtà. Todël Henrikas IV sutarë prieðus supykdyti – papraðë Toskanos kunigaikðtienæ Matildà tarpininkauti, kai jis kreipsis á baþnyèios vadovus dël bausmës panaikinimo. 1077 m. þiemà tris dienas ir naktis Henrikas IV vienmarðkinis laukë prieðais Grigaliaus VII rezidencijà Kanosoje, kad gautø atleidimà. Popieþius atleido.
Netrukus Henrikas IV atgavo savo ankstesnæ galià Vokietijoje. 1080 m. jis buvo vël ekskomunikuotas, bet tais paèiais metais paskyrë sau palankø antipopieþiø Klemensà III. Pastarasis 1084 m., po sëkmingo þygio á Romà, karûnavo já imperatoriumi. Popieþius Grigalius VII pabëgo á Italijos pietus ir netrukus (1085 m.) mirë Salerme.
Kova dël investitûros baigësi kompromisu: 1122 m. buvo pasiraðytas Vormso konkordatas, kuris skelbë, kad pasaulietinë valdþia negali skirti vyskupø. Vokietijoje Ðventosios Romos imperatorius gavo teisæ dalyvauti vyskupø rinkimuose ir, nesutapus dvasininkø nuomonëms, tarti lemiamà þodá.
Nuo XIII a. imperatorius buvo renkamas septyniø pasaulietiniø ir baþnytiniø kunigaikðèiø – kurfiurstø. Galutinai imperatoriø rinkimo tvarkà ir kurfiurstø teises bei pareigas nustatë 1356 m. imperatoraus Karolio IV Liuksemburgo (valdë 1355-1378 m.) Aukso bulë. Kurfiurstams labiausiai rûpëjo sustiprinti savo valdþià kunigaikðtystëse, todël jø veikla buvo nukreipta prieð imperatoriaus valdþios stiprinimà. Panaðiai nusiteikusiø buvo 360 kunigaikðtysèiø, grafysèiø, miestø, vyskupijø ir abatijø atstovø, kurie dalyvavo vokieèiø reichstage. Jie prieðinosi bendriems valstybës ástatymams ir tik kartais leisdavo imperatoriui reikalauti mokesèiø ne savo þemëse. Imperatorius jiems perleido nemaþai teisiø: neribotà teisminæ valdþià, kariuomenæ, muitines, teisæ rinkti keliø mokesèius, kalti monetas. Ypaè formali imperatoriaus valdþa buvo Ðiaurës Italijoje, nes Venecijos, Genujos, Florencijos ir Milano miestuose tikroji valdþia priklausë miesto valdybos nariams. XIV a. pab. imperatorius Karolis IV Liuksemburgas netgi formaliai sudarë sutartá su popieþiumi ir atsisakë pretenzijø prie savo Imperijos prijungti Italijà.
Taigi tuo metu, kai Europoje (ypaè Prancûzijoje, Ispanijoje) karaliø valdþia nepaliaujamai stiprëjo, o Ðventosios Romos imperijos valdovo autoritetas menko, imperatoriui buvo sunku sukurti stiprià kariuomenæ ir veiksmingà centralizuotos valdþios aparatà. Stipresnë valdþia buvo atskirose valstybëse, áëjusiose á Ðventosios Romos imperijos sudëtá. Ðventosios Romos imperija egzistavo iki 1806 m., kada Prancûzijos imperatorius Napoleonas I Bonapartas nugalëjo Austrijos imperatoriaus, kuris turëjo ir Ðventosios Romos imperatoriaus titulà, kariuomenæ ir panaikino ðià beveik tûkstantá metø formaliai egzistavusià valstybæ.

[Elena Gilbert]

Kryþiaus karai
XI a. sustiprëjusi Katalikø baþnyèia prieð kitatikius ir pagonis pradëjo rengti kryþiaus þygius á Artimuosius Rytus, rytø Baltijos kraðtus, kitas Europos vietas. Tam átakos turëjo ir pasikeitæ krikðèioniø ðventøjø þemiø (Palestinoje) valdytojai: iki XI a. vidurio jos priklausë arabams, o vëliau – krikðèioniø religijai nepakantiems turkams seldþiukams, kurie apiplëðdavo á Ðventàjà þemæ keliaujanèius maldininkus. Bizantijos imperatorius Aleksijus I Komninas (valdë 1081 – 1118 m.), jausdamas, kad turkai seldþiukai kelia pavojø valstybei, kreipësi á Romos popieþiø Urbonà II (popieþiavo 1088 – 1099 m.) ir praðë padëti apsaugoti Kristaus kapà ir ðventas vietas. Popieþius pats leidosi á kelionæ po Prancûzijà ir kvietë þmones á kryþiaus þygá. 1095 m. Klermono mieste Urbonas II pasakë kalbà, kuri paskatino apsispræsti tikinèiuosius – tiek vargðus, tiek riterius – dalyvauti þygyje.
Pagal tuo metu galiojusià majorato teisæ, kuria buvo siekiama pagaliau pabaigti þemës valdø dalijimà, þemæ paveldëti galëjo tik vyriausiasis sûnus, todël daugelis vakarø Europos riteriø neturëjo savo þemës ir buvo vadinami beþemiais riteriais. Baudþiauninkai, iðgirdæ apie turtingus Rytø kraðtus, tikëjosi iðëjæ á þygá ne tik iðsivaduoti ið baudþiavos, bet ir prasigyventi. Popieþiaus þodþiai apie tai, kad kryþiaus þygiø dalyviams bus atleistos nuodëmës, stiprino religiná entuziazmà ir buvo ne menkesnë prieþastis rengtis á þygius.
1096 m. pavasará á pirmàjá þygá iðëjæ 12 tûkstanèiø vargðø mirë ið bado, nuo ligø, per apiplëðimus pakeliui á Konstantinopolá. Tuos, kuriuos siekdama atsikratyti pavojaus, Bizantija nemokamai perkëlë per Bosforo sàsiaurá, turkai seldþiukai netrukus sumuðë prie Nikëjos.
Tø paèiø metø rudená apie 30 tûkstanèiø riteriø kariuomenës pradëtas kryþiaus þygis po beveik trejø metø baigësi sëkmingai: 1099 m. liepos 15 d. po dideliø patirtø nuostoliø kryþininkai pasiekë galutiná þygio tikslà – uþëmë Jeruzalës miestà, kuriame þudë þydus, musulmonus, grobë jø turtà. Uþimtose teritorijose buvo ákurtos keturios valstybës: Jeruzalës karalystë, Edesos ir Tripolio grafystës, Antiochijos kunigaikðtystë. Jose ásigalëjo panaði á Europos feodalinë santvarka. Daugelis kryþininkø pasiliko ten gyventi, perëmë miestø valdymà, kûrë naujas gyvenvietes. Buvo ákurti trys vienuoliø riteriø ordinai – Tamplieriø, Joanitø (arba Haspitaljerø) ir Vokieèiø (arba Teutonø), - kurie turëjo kovoti su muslmonais ir saugoti piligrimus. Ginti krikðèioniðkas valstybes, ásikûrusias siaurame Vidurþemio jûros rytinës pakrantës ruoþe, nuo nuolat puldinëjanèiø vieningø turkø seldþiukø buvo sunku. 1144 m. ðiems uþëmus Edesà, buvo surengtas antrasis nesëkmingas þygis. 1187 m., kai musulmonai uþëmë Jeruzalæ, prasidëjo treèiasis þygis, kuriam pirmà kartà vadovavo Europos valstybiø valdovai, linkæ verèiau varþytis negu vienytis. Tai Anglijos karalius Rièardas I Liûtaðirdis (valdë 1189 – 1199 m.), Prancûzijos karalius Pilypas II Augustas (valdë 1180 – 1223 m.) ir Ðventosios Romos imperatorius Frydrichas I Barbarosa (valdë 1152 – 1190 m.), kuris þygio metu nuskendo. Per treèiàjá þygá buvo uþimta Kipro sala ir ákurta Kipro karalystë, susigràþinta dalis valdø Palestinoje, bet Jeruzalë liko valdoma musulmonø. Á pirmuosius tris kryþiaus þygius dalyviai vyko prastais sausumos keliais, áveikdami ávairias gamtos kliûtis labai iðvargdavo. XIII a. pr. Italijos miestai Genuja ir Venecija jau turëjo pakankamai didelius laivynus, todël kryþininkai á Rytus pradëjo vykti laivais. 1202 – 1204 m. ávyko ketvirtasis kryþiaus þygis. Nors buvo planuota vykti á Egiptà, kurio valdovas Saladinas (valdë 1171-1193 m.) suþlugë planus atsiimti Jeruzalæ, kryþininkai, papirkti venecijieèiø, nukrypo nuo pirminio tikslo ir uþëmë Konstantinopolá, o Bizantijos teritorijoje ákûrë Lotynø imperijà, kuri gyvavo 1204 – 1261 m. Uþgrobus Konstantinopolá, kryþiaus karais buvo nusivilta.
Kiti keturi þygiai á Rytus buvo nesëkmingi, o XIII a. pab. jie visai nustoti rengti. Europoje pradëjo kurtis centralizuotos valstybës, kuriose riteriai turëjo galimybæ gauti tarnybà kariuomenëje. Visos kryþiuoèiø uþkariautos teritorijos Palestinoje ir Sirijoje buvo prarastos (paskutinë tvirtovë Akra – 1291 m.).
Kryþiaus þygiai buvo nesëkmingi, nes tarp krikðèioniðkø Europos valstybiø vyravo nesantaika, tarpusavyje varþësi ávairios tautos – prancûzai, vokieèiai, anglai. Rytø krikðèionimis (staèiatikiais) buvo nepasitikima, jiems rodoma nepagarba, todël tarp katalikø ir staèiatikiø atsirado nesantaika, jauèiama ir ðiandien. Neigiamà krikðèioniø ávaizdá kûrë ir grobikiðki, savanaudiðki kryþininkø tikslai. Nepakantumas kitatikiams po kryþiaus þygiø bvo nukreiptas prieð Eurpos þydus. Europoje jie pradëti persekioti, imta rengti pogromus.
Teigiamai kryþiaus þygiai paveikë Europos ekonominá, socialiná ir kultûriná gyvenimà, savo prekybines pozicijas sustiprino ir vadovaujamà vaidmená Vidurþemio jûroje uþsitikrino Ðiaurës Italijos miestai (ypaè Venecija ir Genuja). Europinëje Vidurþemio jûros pakrantëje imta auginti kai kurias ið Rytø atveþtas þemës ûkio kultûras: citrinas, abrikosus, ryþius, moliûgus. Vis daugiau þmoniø pamëgo rytietiðkas prekes: prieskonius, kvepalus, puoðnius meno dirbinius. Ðiø ir kitø prekiø paklausa Europoje skatino amatø ir miestø raidà – pradëti austi ðilkiniai audiniai, gaminti veidrodþiai, geriau apdoroti metalai, statyti geresni vandens malûnai, atsirado pirmieji vëjo malûnai.
Vis daþniau feodalai, norëdami gauti grynøjø pinigø, valstieèius paleisdavo ið baudþiavos uþ piniginæ rentà. Europos miestams buvo lengviau iðsipirkti laisvæ ið feodalø, kurie nusigyveno per kryþiaus þygius. Iðaugo Baþnyèios reikðmë, popieþius buvo pripaþintas aukðèiausiu krikðèioniø autoritetu. Tai sustiprino jo pozicijas kovojant su kunigaikðèiais: Baþnyèia net sugebëjo iðsireikalauti atskirà karo þygiø mokestá dvasininkijos reikmëms.
Nublanko religiniai idealai ir iðkilo damos kultas, plito ðvara, tvarka, imta praustis pirtyse, karðtose voniose, plautis rankas prieð valgá, skustis barzdà.
Nuo XIII a. pradþios pradëti rengti kryþiaus þygiai prieð pagoniðkas rytø Baltijos tautas ir prieð eretikus Europoje. XV a. pirmojoje pusëje ypaè smarkiai kovota su husitais Èekijoje.

[Elena Gilbert]

Paskutinis kryþiaus þygis (aðtuntasis) - 1270 m.

[Elena Gilbert]

Krikðèioniø baþnyèia
Ankstyvaisiais viduramþiais Romos baþnyèia tarp Vakarø Europos barbarø skleidë lotynø kalbà ir romënø kultûrà. Krikðèionybës plitimas I tûkstantemèio antrojoje pusëje Vakarø, Vidurio ir Ðiaurës Europoje sustiprino Romos popieþiaus galià. Tuo metu Konstantinopolio patriarcho átaka maþëjo dël arabø uþkariavimø ir didelës Bizantijos imperatoriaus átakos Rytø krikðèioniø Baþnyèiai.
Ëmë ryðkëti skirtumai tarp Rytø ir Vakarø krikðèioniø baþnyèiø: Vakaruose visuotinë pamaldø kalba buvo lotynø, o Rytuose vyravo graikø, nors ji nebuvo privaloma (priëmusiuose krikðtà ið Konstantinopolio slavø kraðtuose ásivyravo baþnytinë slavø kalba). Taip pat buvo ir teologijos bei liturgijos skirtumø (Ðv. Trejybës aiðkinimas, komunijos priëmimas, þegnojimosi bûdai), bet I tûkstantmetyje ðiuos skirtumus pavyko suderinti.
I tûkstantmeèio viduryje ëmë kurtis krikðèioniø vienuoliø bendruomenës. Jos gyveno asketiðkai ir siekë iðsaugoti krikðèioniðkàsias vertybes. Seniausias vienuoliø bazilijonø ordinas buvo ásteigtas rytinëje Romos imperijos dalyje dar IV a. Benediktas Nursietis, benediktinø ordino ákûrëjas, sukûrë vakarietiðko vienuolyno modelá. Pagal jo regulà vienuoliai privalëjo gyventi vienuolyne, bûti skaistûs ir neturtingi, paklusti abatui, svarbiausia – melstis ir dirbti.
Apie 1000-uosius metus didþioji Europos dalis jau buvo krikðèioniðka. Tik rytiniame jos pakraðtyje dar gyveno pagoniø baltø ir finougrø genèiø. Viduramþiais krikðèionybë buvo itin svarbi, nes siejo visus Europos gyventojus.
Antikos pasaulyje Krikðèioniø baþnyèia ilgainiui buvo pripaþinta, bet dar nebuvo tokia stipri ir reikðminga kaip viduramþiais. Bûtent ðiuo laikotarpiu galutinai susiformavo visuotinë baþnyèios organizacija. Pagrindinis administracinis vienetas buvo vyskupija, o kelios vyskupijos sudarë vienà arkivyskupijà, tiesiogiai pavaldþià popieþiui. Baþnyèios ir vienuolynai steigë ir iðlaikë pirmàsias mokyklas, vienuoliai raðë ir perraðinëjo knygas, slaugë ligonius, priglausdavo piligrimus, plëtojo ûká ir kultûrà.
Romos popieþius baþnyèios hierarchijoje uþëmë ypatingà padëtá. Jis save laikë apaðtalo Petro, Romoje mirusio kankinio mirtimi, ápëdiniu. Þlugus Vakarø Romos imperijai, daliai jos gyventojø popieþius buvo ne tik religinis, bet ir politinis vadovas. Karolio Didþiojo tëvas Pipinas Trumpasis popieþiui perdavë þemes aplink Romos miestà. Taip 756 m. buvo ákurta Popieþiaus valstybë ir dabar tebeegzistuojanti Romos mieste kaip Vatikanas. Karolis Didysis pasirûpino, kad Popieþiaus valstybë bûtø iðplësta. Ir Frankø, ir vëliau ásikûrusios Ðventosios Romos imperijos imperatoriai Baþnyèià stengësi kontroliuoti. Taèiau, remdamiesi Baþnyèia ir jos nuostatais, jie stengësi ágyvendinti savo politikà. Dvasininkai tapo feodalais: baþnyèia gaudavo þemiø ið karaliø, didikø, kad dvasininkai melstøsi uþ jø sielas. Ilgainiui Baþnyèia tapo stambiausiu þemvaldþiu Vakarø Europoje, taèiau jai reikëjo apsaugos. Todël dalá savo valdø ji perduodavo valdyti didikams, ið kuriø, kilus nesutarimams, galëjo tikëtis karinës paramos. Karaliai, kunigaikðèiai stengësi patys skirti vyskupais, abatais savo kandidatus. Taip senjorai uþsitikrindavo jø iðtikimybæ. Net popieþius kartais turëdavo paklusti imperatoriams. Tai silpnino Baþnyèià ir menkino jos autoritetà. Didelë dalis dvasininkø, ypaè aukðtøjø, buvo supasaulëjæ, neturintys paðaukimo asmenys.
1054 m., vël paaðtrëjus santykiams tarp Romos popieþiaus ir Konstantinopolio patriarchu, Krikðèioniø baþnyèia galutinai skilo (schizma) – susikûrë Katalikø ir Staèiatikiø baþnyèios. Tai atsitiko po to, kai Romos popieþius ir Konstantinopolio patriarchas, susipykæ dël átakos Sicilijos saloje, vienas kitam paskelbë anatemas, kurios buvo atðauktos tik 1965 m.
Ávykus ðiam skilimui, Katalikø baþnyèia pradëjo keistis: net jos atstovai ëmë reikðti nepasitenkinimà dvasininkø priklausomybe nuo pasaulietiniø valdovø. Dar X a. Burgundijoje, Kliuni vienuolyne (ákurtame 910 m.), prasidëjo Baþnyèios pertvarkymo judëjimas, prie kurio iki XII a. vidurio prisijungë virð 1000 vienuolynø. Buvo siekiama sugrieþtinti vienuolynø vidaus drausmæ ir galutinai ávesti visø dvasininkø celibatà. Norëta sustabdyti feodalø tarpusavio kovas, todël reikalauta bent pries didþiàsias ðventes laikytis taikos. Pasisakyta pries pasaulieèiø dalyvavimà skirstant baþnytines pareigas ir prekybà baþnytinëmis pareigomis.
Reformuoti Baþnyèià ëmësi du popieþiai – Mikalojus II (popieþiavo 1059 – 1061 m.), kuris popieþiø rinkimø teisæ suteikë tik kardinolams, ir Grigalius VII (popieþiavo 1073 – 1085 m.), buvæs Kliuni vienuolyno vienuolis (Hildebrandas Soanietis). Pastarasis tvirtino, kad Baþnyèia turi uþimti aukðtesnæ padëti nei karalius ir kunigaikðèiai, o jei valdovas nepanorës paklusti baþnyèios valiai, jam turi bûti skirta grieþèiausia Baþyèios bausmë – ekskomunika. Dël ðiø nuostatø 1075 m. kilo kova tarp Vokietijos karaliaus Henriko IV ir popieþiaus Grigaliaus VII. Kova tarp imperatoriø ir popieþiø dël vadovavimo su pertraukomis tæsësi iki XIII a.
Po Grigaliaus VII reformos Baþnyèia siekë visuotinai vieðpatauti, taip pat ávesti popieþiaus teokratijà. Laikytasi teorijos, pagal kurià tik popieþius gali skirti valdovui imperatoriaus titulà. Tø paèiø tikslø kaip Baþnyèia siekë ir popieþius Inocentas III (popieþiavo 1198 – 1216 m.), kuris nuo Baþnyèios atskyrë stipriausius to meto Europos valdovus – Anglijos ir Prancûzijos karalius bei Ðventosios Romos imperijos imperatoriø – ir privertë juos paklusti. Po to, kai popieþius Bonifacas VIII (popieþiavo 1295 – 1303 m.), susipykæs su Prancûzijos karaliumi Pilypu IV Graþiuoju (valdë 1285 – 1314 m.), netrukus mirë, jo ápëdinis Klemensas V (popieþiavo 1305 – 1314 m.), anksèiau buvæs Bordo arkivyskupas, 1309 m. ásikûrë ne Romoje, kurioje jautësi nesaugus, o Prancûzijos mieste Avinjone. Romoje ðis popieþystës laikotarpis buvo vadinamas antràjà Babilonijos nelaisve (1305 -1377 m.). Prancûzijos popieþiai ðiuo laikotarpiu tapo priklausomi nuo karaliø. Po vadinamosios Avinjono nelaisvës prassidëjo Vakarø baþnyèios skilimas (1378 – 1417 m.), atsirado du popieþiai, vienas jø, palankus Prancûzijos karaliui, rezidavo Avinjone, kitas Romoje. Dvi popieþiø linijos akivaizdþiai rodë Ðventojo sosto, kaip nepriklausomo ir neginèijamo lotyniðkojo krikðèioniø pasaulio lyderio, nuosmuká. Ðiuo laikotarpiu vienu metu krikðèioniø pasaulá valdë du, o kartais ir trys popieþiai, vienas kità ekskomunikuodavæ. Ispanija, Portugalija, Prancûzija, Neapolio karalystë ir Ðkotija rëmë Avinjono, o kitos ðalys – Romos popieþiø. Tik popieþiumi iðrinkus Martynà V (popieþiavo 1417 – 1431 m.) baigësi didysis Baþnyèios skilimas, bet ne Baþnyèios krizë. Nors Konstanco baþnytiniame susirinkime (1414 – 1418 m.), suðauktame Ðventosios Romos imperatoriaus Zigmanto I (valdë 1410 – 1437 m.) iniciatyva, buvo nustatyta, kad baþnytiniai susirinkimai turëtø bûti lemiami, taèiau ði nuostata nebuvo ágyvendinta. Baþnyèios autoritetas ir toliau menko. Pokyèiø ávyko tik XVI a. pradþioje kilus Reformacijos judëjimui.

[Elena Gilbert]

Senovës Romos kultûros laimëjimai
Romënai skleidë antikinæ kultûrà, gyvensenà, lotynø kalbà po visà didelæ Imperijos teritorijà. Paèiø romënø kultûrinei raidai didelës átakos turëjo etruskai, o ypaè graikai. Romënai ið etruskø perëmë kilmingøjø laidojimo paproèius, ið kuriø vëliau atsirado gladiatoriø kautynës. Etruskai paveikë romënø architektûrà, vazø tapybà, graikai – mokslà, literatûrà, religijà ir mitologijà.
Senovës Romos laikais ávyko svarbiø romënø visuomeninio gyvenimo pokyèiø: atskirtas privatus (res privata) ir vieðasis (res publica), þmogaus gyvenimas. Privataus gyvenimo pagrindas buvo ðeima, kurioje jaunuolis buvo rengiamas valstybiniam gyvenimui. Tëvai ugdë vaikø pagarbà vyresniesiems, atkaklumà, paklusnumà ir kuklumà. Ðiomis savybëmis buvo pagrásta romënø karinë drausmë. Tai buvo svarbus veiksnys kariaujant su Romos valstybës prieðais. Ðeimos galva buvo vyras, turintis neribotà valdþià þmonai, vaikams, vergams ir valdantis kilnojamàjá ir nekilnojamàjá turtà. Tik po tëvo mirties sûnûs tapdavo savo gyvenimo ir turto ðeimininkais. Svarbus romënams buvo ir santykis su gimine. Já reiðkë romënø asmenvardþio dalis – giminës vardas (pvz., Julijai, Klaudijai). Nuo seno buvo laikomasi nuomonës, kad moteris negali pati priimti sprendimø, todël jà nuolat globodavo vyras: ið pradþiø tëvas, vëliau – sutuoktinis. Ilgainiui ði nuostata kito. Moteriai buvo suteikiama vis daugiau laisvës apsispræsti, ji galëjo pasirinkti savo bûsimà vyrà, savo nuoþiûra ásigyti ir valdyti asmeniná turtà. Tokius padëties pokyèius lëmë silpnëjantys giminystës ryðiai ir didëjanèios galimybës iðlaikyti save.
Valdyti didëjanèià Romos valstybæ reikëjo daugiau iðsilavinusiø þmoniø. Apie V a. pr. Kr. gausëjo pradiniø mokyklø, kuriose berniukai ir mergaitës buvo mokomi skaityti, raðyti ir skaièiuoti. Ið pradþiø pradines mokyklas iðlaikë tëvai, vëliau valstybë. II a. pr. Kr. buvo ákurta privaèiø aukðtesnio lygio – gramatikos ir retorikos – mokyklø, kurios teikë humanitariná iðsilavinimà aukðtuomenës vaikams. Berniukai buvo ruoðiami politinei ir teisinei veiklai, o mergaitës raðë laiðkus, mokësi poezijos ir muzikos.
Romënai gerbë ástatymus. Jie sukûrë geresnæ nei kitos senovës tautos teisæ, kuri buvo suskirstyta á privaèià ir vieðà. Pirmiausia atsirado privati teisë, kuri apibrëþë santykius tarp ðeimø ir pilieèiø, gynë pilieèiø teises ir interesus, pagrástus privaèia nuosavybe. Privati romënø teisë nustatë ávairiø sutarèiø formas, detaliai sureguliavo paveldëjimo santykius. Tautø teisë apibrëþë santykius tarp skirtingø tautybiø þmoniø romënø uþkariautose teritorijose. Ði teisë tapo vieðosios teisës pagrindu. Ji buvo susijusi su valstybës interesais ir juos gynë, uþtikrindama, kad Romos provincijose bûtø vykdomi ástatymai ir ávairûs nutarimai. Þinomiausias Romos respublikos teisës paminklas – Dvylikos lenteliø ástatymai (sudaryti 451 – 450 m. pr. Kr.). Tai paproèiø teisës rinkinys, iki tol jà aiðkinti galëjo tik senatas, o vëliau ir kiekvienas Romos pilietis. Romos respublikos ir imperijos laikais ástatymus pradëjo aiðkinti profesionalûs teisës mokyklose ruoðiami teisininkai, kurie plëtojo teisës mokslà.
Romos miestas tapo didelës valstybës ir visos antikinës civilizacijos centru. Pagrindinæ miesto dalá sudarë forumo aikðtë, já supæ visuomeniniai pastatai: portikai, ðventyklos, bazilikos ir bibliotekos. Gyvenamuosiuose kvartaluose buvo statomi daugiaaukðèiai namai, kuriuose gyveno paprasti romënai. Patricijai gyveno atskiruose namuose su atrijais. Netoli miesto buvo statomos puoðnios vilos. Geriausiai romënø gyvenimo bûdà apibûdina termos su skirtingos temperatûros salëmis, ðaltais ir ðiltais baseinais, masaþo salëmis, palestromis. Joms reikëjo daug vandens, todël pradëti statyti akvedukai.
Provincijose taip pat augo miestai: juos jungë pleèiamas keliø tinklas. Miestø daugiaaukðèiø pastatø statybai romënai naudojo betonà, degtas plytas, arkines ir skliautines konstrukcijas. Buvo norima, kad kiekvienas miestas bûtø panaðus á Romà. Jø centruose bûdavo forumas, apie kurá statomi visuomeniniai pastatai. Imperijos laikais miesto centre privalëjo bûti paminklas imperatoriui ir Augustui skirtas taikos aukuras.
Romënai pirmiausia kariniais sumetimais tiesë ir kruopðèiai priþiûrëjo kelius. Ðis veiksnys, o netiesiogiai ir steigiamos valstybinës paðto stotys, labai pagyvino prekybà. Ðalia svarbiø keliø esanèios paðto stotys, punktai, kuriuose buvo galima keisti arklius, prekiø sandëliai, keliauninkams skirti nakvynës namai ir smuklës davë pradþià atsirasti ne vienam miestui. Be to, puikûs prekybiniai ryðiai tarp miestø ir vienoda valiuta pagyvino Imperijos ekonomikà.
Senovës Romos mokslui labai didelës átakos turëjo graikai. Dauguma garsiausiø mokslininkø buvo graikai, daug moksliniø veikalø paraðyta graikiðkai, o garsiausi mokslo centrai, iðskyrus Romà, telkësi helenizuotose valstybës rytuose – Aleksandrijoje, Atënuose, Pergame. Romënai ne tik perpasakodavo graikø paraðytus matematikos, astronomijos ir geografijos veikalus, bet ir papildydavo juos naujomis þiniomis ir idëjomis. Romënø mokslai buvo taikomosios krypties. Ið gamtos ir technikos mokslø labiausiai buvo plëtojamos praktinæ reikðmæ turinèios ðakos – agronomija, architektûra, medicina. Þymiausi romënø filosofai: vëlyvosios stoikø mokyklos astovai imperatorius Markas Aurelijus (valdë 161 – 180 m. po Kr.) ir imperatoriaus Nerono mokytojas Lucijus Anëjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.). Svarbiausia jø mokymo dalis – etika. Stoikai visatà suvokë kaip darnià sistemà, kurioje þmogus yra tik maþutë dalelë. Todël jie ragino susitaikyti su likimu, kuris esà skirtas visumos, dorai elgtis su þmonëmis, uoliai vykdyti savo visuomenines pareigas, atsisakyti beprasmiø troðkimø (turto, ðlovës, malonumø).
Apie penkis ðimtus metø gyvavusià romënø literatûrà galima suskirstyti á tris pagrindinius laikotarpius: archajiná, klasikiná ir poklasikiná. III a. pr. Kr. ávykæs kultûrinis lûþis sietinas su Apeninø pusiasalio ir Sicilijos uþkariavimu – archajinio laikotarpio poetas Gnëjus Nevijus paraðë pirmàjà lotyniðkà tautinæ poemà „Pûnø karo giesmë“, o Kvintas Enijus, lotynø kalbai pritaikæs graikø eilëdaros principus, hegzametrus sukûrë epà „Analai“. Su graikø kultûra reikëtø sieti ir visà tolimesnæ romënø literatûros raidà. Klasikinio laikotarpio (80 m. pr. Kr. – 18 m. po Kr.) pradþioje gyveno ir kûrë Markas Tulijus Ciceronas, vienas þymiausiø visø laikø oratoriø ir politikø, bei Publijus Ovidijus Nazonas, kurio poezijos elegancijai pilygo labai nedaug romënø poetø kûriniø. I – II a. po Kr. laikomas poklasikiniu laikotarpiu, kai prasidëjo literatûros nuosmukis gerokai prieð þlungant paèiai Romos imperijai.
Poetas Publijus Vergilijus Maronas romënams toks pat svarbus kaip graikams Homeras. Epinëje poemoje „Eneida“ jis ieðkojo bendros graikø ir romënø tautø kilmës. Romënø poezijos aukso amþiumi laikoma epocha nuo Cezario mirties (44 m. pr. Kr.) iki Oktaviano Augusto mirties (14 m. po Kr.), kai gyveno ir kûrë Vergilijus, Ovidijus ir Kvintas Horacijus Flakas. Romënai paraðë ir istoriniø veikalø (analø, þymiø þmoniø biografijø, memuarø ir kita). Vienas garsiausiø romënø istorikø buvo Titas Livijus, paraðæs Romos istorijà „Nuo miesto ákûrimo“. Kitas romënø istorikas Publijus Kornelijus Tacitas savo veikale „Germanija“ pirmasis paminëjo baltø (aisèiø) gentis.
Nors Romos imperija valdë daugelá tautø, lotynø kalba buvo valstybinë visoje jos teritorijoje. Ið kitø kalbø labiausiai paplitusi buvo graikø. Buvo manoma, kad iðsilavinæs þmogus turi iðmanyti graikø literatûrà, todël patys romënai jos mokësi, o neretai ir raðydavo veikalus graikø kalba (pvz., Markas Aurelijus). Nukariautos gentys ir tautelës greta savo vietiniø kalbø pamaþu perimdavo ir lotynø kalbà. Ilgainiui administracinë ir literatûrinë lotynø kalba nutolo nuo ðnekamosios, kurià veikë vietinës tarmës. Dalis tokiø lotynø kalbos tarmiø davë pradþià romanø kalboms.
Senovës romënø religija. Nuo seno romënai garbino ðeimos ákûrëjus Larus, protëviø sielas Manus ir ðeimos galvos globëjus Genijus. Romos karalystës laikais romënai perëmë vyriausiuosius dievus ið etruskø (Jupiteris, Junona, Minerva). Ðie dievai ir apeigos, skirtos jiems garbinti, greièiausiai buvo perimti etruskø kilmës karaliø valdymo laikais. Ilgainiui romënø religija labai supanaðëjo su graikø: dauguma dievø buvo sutapatinti, graikø pavyzdþiu nustatytas 12 vyriausiøjø dievø panteonas, jie suporuoti. Po to, kai Roma uþkariavo Graikijà ir Artimøjø Rytø kraðtus, á tradicinæ romënø religijà pradëjo skverbtis nauji kultai. Imta garbinti ið Rytø atëjusias dievybes – Kibelæ, Izidæ, Mitrà, paplito astrologija ir magija. Politeisitinës religijos ir oficialus imperatoriaus garbinimas neuþtikrino Romos imperijos vienybës. Pamaþu visoje valstybëje paplito krikðèionybë.

[Elena Gilbert]

Jëzus Nazarietis ir judëjiðka visuomenë
VIII a. pr. Kr. pabaigoje Izraelis buvo sunaikintas ir nemaþa jo gyventojø dalis iðtremta ið kraðto á Asirijos provincijas. VII a. pr. Kr. ekonominiu, politiniu ir kultûriniu poþiûriu iðkilo Judëjos karalystë, bet greitai buvo sunaikinta, o VI a. pr. Kr. pradþioje jos gyventojø elitas iðtremtas á Babilonijà. VI a. pr. Kr. viduryje persams nukariavus Babilonijà, karalius Kyras pasiraðë dekretà (538 m. pr. Kr.), pagal kurá visoms iðtremtoms tautoms ir gentims buvo leista gráþti á istorines þemes ir laisvai iðpaþinti savo religijà ir kurti Persijai pavaldþias provincijas. 515 m. pr. Kr. buvo atsatyta Jeruzalës ðventykla, ir vyriausiasis kunigas pripaþintas aukðèiausiu administracijos ir kulto autoritetu ðioje Persijos imperijos pakraðtyje susikûrusioje Jehudo provincijoje. Tora tapo naujojo gyvenimo pagrindu. Buvo permàstyta ir perþiûrëta visa ankstesnë izraelitø istorija. Imta manyti, jog uþmirðta Tora lëmë karalysèiø þlugimà ir tremtá. Iðgelbëtieji turëjo atkurti Sandoros su Dievu, apraðytos Toroje, besilaikanèià bendrijà. Galutinai Tora suredaguota apie 400 m. pr. Kr.
Po 333 m. pr. Kr. Jehudà nukariavo Aleksandras Makedonietis. 320 – 200 m. pr. Kr. Jehudas buvo Egipto provincija (Judëja), valdoma helenistinës Ptolemajø dinastijos. Dël to Judëja sparèiai perëmë graikø kultûrà, ypaè aukðtesnieji sluoksniai ir kunigija, paplito graikø iðminèiaus idealas, gausëjo raðtininkø ir raðtø þinovø, kurie buvo laikomi to meto intelektualais ir mokytojais. Daugelis hebrajiðkø ðventøjø tekstø buvo iðversti á graikø kalbà ir ið jø sudaryta knyga – graikiðkai Byblos (Biblija). Apie 200 m. pr. Kr. Judëja pateko á Seleukidø valdomos Sirijos sudëtá. Sparti helenizacija susilaukë atkaklaus kai kuriø sluoksniø pasiprieðinimo. Lûþiu laikytinas Seleukidø valdovo Antiocho IV Epifano uþmojis visiðkai panaikinti judëjø ir graikø kultûrinius ir religinius skirtumus. Jis Jeruzalæ ketino paversti graikiðku poliu, Jeruzalës ðventykloje pastatyti Dzeuso statulà, uþdrausti apipjaustymà ir kai kuriuos kitus graikams nesuprantamus judëjø paproèius.
167 m. pr. Kr. kilo Jehudos Makabëjaus ir kunigo Matatijo vadovaujamas sukilimas. Juo siekta apginti protëviø paproèius, judëjø kultûrà ir gyvenimo bûdà, kurie graikiðkoje Makabëjø knygoje pirmà kartà ávardyti judaizmo (apie 100 m. pr. Kr.) terminu. Sukilëliai nugalëjo Seleukidø kariuomenæ, Judëja tapo nepriklausoma. Galutinë pergalë pasiekta tik 142 m. pr. Kr. vadovaujant Simonui Makabëjui. Pastarasis tapo nepriklausomos valstybës valdovu ir pradëjo Hasmonëjø dinastijà. Hasmonëjø valstybë plëtësi ir apëmë didþiàjà dalá buvusiø Judëjos ir Izraelio teritorijø. Taip judëjais religiniu ir kultûriniu poþiûriu tapo etniðkai skirtingi gyventojø sluoksniai. Pirmaisiais nepriklausomybës deðimtmeèiais buvo manoma, kad pagaliau iðsipildë mesianistinës pranaðø iðtarmës, taèiau buvo nusivylimo ir kritikos, kad ne viskas yra taip, kaip turëtø bûti pagal ásivaizduojamà atkurto Izraelio modelá. Ðiuo laikotarpiu atsirado ávairiø filosofiniø religiniø mokyklø: fariziejø, sadukiejø ir esenø. Fariziejai nuosekliausiai siekë laikytis protëviø paproèiø, pripaþino ir liaudies tikëjimus (sielos nemirtingumà, teisiøjø prisikëlimà ið numiriusiøjø), tikëjo Mesijo atëjimu, aiðkino Torà ir kitas ðventàsias knygas. Sadukiejai laikësi tik Toros, atmetë liaudiðkus tikëjimus ir protëviø paproèius, nes jø nëra Toroje, ir visa dievo garbinimà pavedë kunigijai. Esenai, priimdami Torà ir daugelá pranaðø knygø, atsiskyrë nuo Jeruzalës ðventyklos, kuri neatitiko Toros skelbiamo dievo garbinimo. Jie telkësi atskiromis bendruomenëmis, kurios daþnai gyveno vienuoliðkai, raðë ðventus tekstus, kûrë savas gyvenimo nuostatas,. Laikësi ritualiniø paproèiø.
63 m. pr. Kr. Hasmonëjø karalystæ uþëmë Romos imperija. Romos valdomuose kraðtuose ásigalëjo romënø teisë ir tvarka, taèiau judëjams buvo leista religiná gyvenimà tvarkyti pagal savo religinæ teisæ, kurios pagrindas buvo Tora. Nepaisant to, þeminanti padëtis, dideli mokesèiai, Romos skirtø vietininkø ir karaliø savivalë këlë didelá judëjø nepasitenkinimà. Judëja ir Galilëja bet kada galëjo sukilti dël áþeistø religiniø jausmø, svetimos valdþios atstovø ar jos kolaborantø savivalës. Judëjø visuomenëje iðsiskyrë nuomonës, kaip dera elgtis esant tokiai padëèiai: vieni siûlë atsikratyti bet kokios pasaulietinës valdþios priespaudos (pvz., Judo Galilëjieèio judëjimas), kiti – susitaikyti su esama situacija, paklusti romënø valdþiai ir tenkintis Ðventyklos apeigomis. Dar kiti laukë Mesijo karalystës, kuri baigtø politinæ ir socialinæ priespaudà bei smurtà. Ið pradþiø vilèiø teikë Jëzus Nazarietis. Pagal Evangelijø pasakojimus, jis savo vieðàjà veiklà pradëjo apie I a. 4-ojo deðimtmeèio pradþià. Pagrindiná dëmesá jis skyrë vargstantiesiems ir paþemintiesiems, rûpinosi jø kûnø ir sielø gydymu, teikë viltá, kad Dievo karalystë jau arti. Pasekëjai ëmë já laikyti Mesiju, “Dovydo sûnumi”. Nukryþiavus Jëzø Nazarietá, átikëjus, kad jis prisikëlë ar buvo prikeltas ið numirusiøjø, ið pradþiø dar buvo laukta jo Antrojo Atëjimo. Buvo tikima, kad jis nugalës visus prieðus ir ákurs Mesijo Karalystæ.
Imta skelbti, kad Jëzus esàs Kristus, ir jo mirties prasmë buvo ne socialinis ir politinis iðlaisvinimas, kurio tikëjosi liaudis, bet Naujoji Sandora, Naujojo Izraelio sukûrimas. Buvo tikima, kad Kristus kentëjo, kad atpirktø þmoniø nuodëmes ir uþtikrintø amþinàjá jø gyvenimà po mirties. Be to, Jëzus buvo laikomas dievo sûnumi tiesiogine to þodþio prasme. Iki tol judëjø kultûroje Dievo sûnumis buvo vadinami visi izraelitai.
Nëra aiðkios tikrosios Jëzaus nukryþiavimo aplinkybës ir prieþasties, nes Evangelijø pasakojimai prieðtaringi. Patikimiausia versija ta, kad valdanèiuose sluoksniuose galëjo kilti nuogastàvimø, esà Jëzus sukels judëjø sumaiðtá, ir ðalyje prasidës neramumai ar net sukilimai prieð romënus. Poncijus Pilotas, pagarsëjæs savivale, já nuteisë nukryþiuoti.

[Elena Gilbert]

Krikðèionybës plitimas ir Baþnyèios raida I tûkstantmeèio I-oje pusëje
Romos imperijoje krikðèionybë plito dël pax Romana, puikaus susisiekimo tarp miestø, graikø kalbos ásigalëjimo valstybëje, þydø ir jiems prijauèianèiø kitø tautø bendruomeniø, ásikûrusiø svarbiausiuose Imperijos miestuose. Pirmieji misionieriai ið pradþiø imdavo veikti þydø diasporose, sinagogose, kuriose lankydavosi nemaþai neþydø ir priëmusiø judaizmà þmoniø. Kildavo nesutarimø tarp Jëzaus Kristaus tikëjimo skelbëjø ir kitø judëjø. Tik po Judëjos karo (66 – 73 m.), sugriovus Jeruzalës ðventyklà, krikðèionys ir judëjai galutinai atsiskyrë. Imperatorius Domicianas (valdë 81 – 96) ávedë specialø mokestá þydams, ir tai paskatino krikðèionis nuo jø atsiriboti. Krikðèioniø mokslo gynëjai Romos valdþiai ir intelektualamas aiðkino krikðèioniø ir þydø skirtumus. Taèiau kai krikðèionys atsisakë paklusti Romos ástatymui, reikalaujanèiam aukoti dievams ir imperatoriui, buvo pradëti persekioti uþ bedievystæ ar imperatoriaus dieviðkosios didenybës áþeidimà. Romënø ásitikinimu, valstybës gerovë priklausë nuo dievø malonës, taigi krikðèionys, neaukojantys dievams ir imperatoriui, esà kenkë valstybei ir galëjo bûti jos nelaimiø prieþastis. Persekioti Romos krikðèionis pradëjo imperatorius Neronas (valdë 37 – 68): apkaltino juos 64 m. sukëlus Romos gaisrà. Iki II a. vidurio krikðèioniø padëtis buvo neapibrëþta, ir persekiojimai vykdavo daþiausiai neplanuotai. Kartais krikðèionys buvo painiojami su þydais, persekiojami uþ prietarus, “neapykantà þmoniø giminei”, iðtvirkavimà, kanibalizmà, bedievystæ, imperatoriaus dieviðkos didenybës áþeidimus ir pan. Imperatorius Decijus (valdë 249 – 251 m.) ëmë persekioti visus, atsisakiusius aukoti dievams, prasidëjo visuotinis krikðèioniø persekiojimas. Po imperatoriaus Diokleciano valdæ imperatoriai pakeitë savo nuostatas dël krikðèionybës. Konstantinas Didysis (kartu su bendravaldþiu Licinijumi) 313 m. iðleido Milano ediktà – krikðèionims buvo leista laisvai iðpaþinti savo religijà. Valdant imperatoriui Teodosijui I (valdë 379 – 395 m.) krikðèionybë tapo valstybine religija.
I a. po Kr. viduryje ávyko pirmasis apaðtalø susirinkimas ir buvo nuspræsta nereikalauti, kad priëmusieji krikðtà neþydai laikytøsi Mozës Ástatymo, taèiau jie turëjo neaukoti stabams, neiðtvirkauti ir nevalgyti pasmaugtø gyvuliø mësos ir negerti jø kraujo. Petras ir kiti apaðtalai turëjo ágyvendinti misijas tarp judëjø, o Paulius – tarp pagoniø. Apaðtalai steigë pirmàsias krikðèioniø bendruomenes, kuriø religiniø apeigø esmë buvo ðvæsti Eucharistijà.
Apaðtalai skleidë Kristaus mokymà, todël bendruomenës turëjo vyresniuosius – vyskupus arba presbiterius. Vyskupas sprendë tikëjimo ir bendruomenës valdymo problemas ir buvo svarbus þmogus baþnyèioje. Ilgainiui vyskupai pradëjo rinktis á bendrus pasitarimus, todël baþnyèios veikla buvo pradëta organizuoti teritoriniu principu. III a. pradëta diskutuoti dël to, kas turi vadovauti Krikðèioniø baþnyèiai. Iðsiskyrë dvi nuomonës: vieni stengësi pagrásti Romos vyskupo (popieþiaus) iðskirtinumà, o kiti skelbë, kad visi vyskupai yra lygiateisiai. Ið pradþiø vyskupas, vadovavæs kitiems vyskupams, buvo vadinamas primu, vëliau – metropolitu. III a. Romoje ir rytinëje Imperijos dalyje suformuotos penkios krikðèioniø metropolijos: Romos, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalës, o IV a. – ir Konstantinopolio. IV a. metropolitai pradëti vadinti patriarchais. Popieþius Damazas I (popieþiavo 366 – 384 m.) pagrindë popieþiaus iðskirtinumà, apaðtalo Petro ápëdinystæ ir Romos baþnyèià pavadino Apaðtaliðkuoju Sostu. Kiti popieþþiai Leonas I (popieþiavo 440 – 461 m.) ir Gelazijus I (popieþiavo 492 – 496 m.) teigë, kad aukðèiausia valdþia Baþnyèioje priklauso Petrui, o popieþius yra jo ápëdinis ir tarnas.
Kadangi krikðèioniø bendruomeniø gausëjo, vyskupams reikëjo pagalbininkø. Jais tapo diakonai ir presbitoriai. II – III a. krikðèioniø bendruomenei vadovavo vyskupas, jam patarë presbitoriai, pavedimus vykdë diakonai. Pamaþu vyskupas visà dëmesá sutelkë á krikðèioniø bendruomeniø valdymà ir jø problemø sprendimà, todël nedidelei kaimo ar miesto bendruomenei pradëjo vadovauti presbiteris arba kunigas. IV a. susiformavo Krikðèioniø baþnyèios organizacija, pagrásta dvasininkijos hierarchija.
Apaðtalas Paulius savo laiðkuose tikintiesiems sprendë pirmøjø krikðèioniø bendruomeniø nesantaikos, kylanèios dël skirtingø tikëjimo tiesø aiðkinimo, klausimus. Dauguma skirtingø mokymø III – VI a. kûrësi skirtingai aiðkinant Ðventàjà Trejybæ, Kristaus dieviðkà bei þmogiðkà prigimtá. Tuo metu buvo svarstoma, kaip suderinti vienatinio Dievo ir keliø dieviðkøjø esybiø – Tëvo, Sûnaus ir Ðventosios Dvasios buvimà. Vieni teigë, kad Kristus yra þmogus, kiti – kad jis lygus Dievui Tëvui, treti – kad lygûs yra Ðventoji Dvasia, Dievas Tëvas ir Sûnus. Kadangi skirtingi mokymai griovë Baþnyèios vientisumà, Nikëjos (325 m.) ir pirmajame Konstantinopolio (381 m.) visuotiniose susirinkimuose buvo apibëþtas krikðèioniø „Apaðtalø tikëjimo iðpaþinimas“. Visuotiniai baþnyèios susirinkimai nustatë pagrindines krikðèioniø dogmas: tikëjimà vieno Dievo, Ðventosios Trejybës, Jëzaus Kristaus ir Baþnyèios. Visi kiti mokymai, preðtaravæ ðiam oficialiai priimtam mokymui, buvo laikomi klaidingais, eretiðkais. Kovojant su erezijomis buvo suformuotas krikðèioniðkasis Ðventasis kanonas, ið daugybës raðtø (evangelijø, apaðtalø darbø, apreiðkimø, laiðkø) atrinkus tik tuos, kurie buvo plaèiausiai priimti ir labiausiai atitiko nustatytas tikëjimo tiesas. IV a. buvo sudarytas Naujasis Testamentas, o IV a. pabaigoje, Jeronimui á lotynø kalbà iðvertus visà krikðèioniø Ðventojo Raðto kanonà, Vakarø krikðèionybë ásitvirtino kaip lotyniðkoji.