Istorija

[Elena Gilbert]

www.istorikas.lt/
mkp.emokykla.lt/imo/lt/dalykai/istorija/
istorijatau.lt/

[Elena Gilbert]

Þymiausi pasaulio ir Lietuvos istorikai
Pirmàja spausdinta Lietuvos istorija laikoma M. Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Þemaièiø ir visos Rusios kronika“ (1582 m.).
Istorijos mokslo pradþia siejama su senovës Graikijos istorikø Herodoto (apie 484-425 m. pr. Kr.) ir Tukidido (460-395 m. pr. Kr.) veikalais. Herodotas “Istorija”, Tukididas “Peloponeso karo istorijoje”. “Istorijoje” pasakojimas susipynæs su geografiniais apraðymais bei mitais, istoriniai ávykiai priklauso nuo dievø valios ir likimo. “Peloponeso karo istorijoje” autorius grieþtai laikësi chronologijos, rëmësi net tik ávykiø liudininkais, o ir raðytiniais ðaltiniais. Polibijo (apie 201-120 m. pr. Kr.) veikale “Visuotinë istorija” nagrinëjama Romos iðkilimo reikðmë Vidurþemio jûros regionui. Pasak jo, kiekvienos valstybës istorijà bûtina tyrinëti siejant su kitø valstybiø raida. Taip atsirado visuotinës istorijos pagrindai.
Viduramþiais krikðèioniðkosios istoriografijos pradininkai buvo Eusebijas Cezarëjietis, Orozijus, Ðventasis Augustinas. Viduramþiø istorikai raðë analus (metraðèius), kronikas, ðventøjø, valdovø ir kitø þymiø þmoniø gyvenimo apraðymus (biografijas). Flavijus Kasiodoras, Beda Garbingasis ir kiti iðpopuliarino tautø istorijà. Einhardo veikalas “Karolio Didþiojo gyvenimas” (833 m.) tapo pirmàja viduramþiø valdovo biografija. Iki XIII a. beveik visi analai ir kronikos buvo raðomi lotynø kalba.
Lietuvos istorijos iðtakos – metraðèiai. LDK kanceliarine slavø kalba XV – XVI a. paraðyti “Lietuvos didþiøjø kunigaikðèiø metraðtis”, “Lietuvos ir Þemaièiø Didþiosios Kunigaikðtystës kronika” ir “Bychovco kronika”. Juose pateikiama Lietuvos istorijos samprata. Labai svarbià vietà metraðèiuose uþima legendinë LDK istorija. Juose árodinëjama, kad Lietuvos valdovai ir bajorai yra garbingos romënø kilmës (ið Palemono), apraðoma Lietuvos istorija apima ávykius nuo kunigaikðèio Palemono iki XVI a. vidurio.
Vienas átakingiausiø XV a. humanistø Lorencas Vala. Nikolo Makiavelio paraðyta “Florencijos istorija”, Franèesko Gvièardinio “Italijos istorija” pagrindë nacionalinës istorijos modelá. Renesanso epochoje visuomenës susidomëjimà istorija skatino spaudos iðradimas, o didieji geografiniai atrdimai, prekyba tarp Europos ir kitø þemynø labai iðplëtë istorijos tyrimø erdvæ, susidomëta þemëmis ir tautomis uþ Europos ribø. Tuomet buvo padëti pagrindai skirstymui á senovës laikus, vidurinius amþius ir naujuosius laikus.
Pagrindinis „Kronikos“ tikslas – apginti politiná LDK savarankiðkumà, todël M. Strijkovskis idealizavo Lietuvos kunigaikðèius, iðkëlë jø narsà, turtus, vaiðingumà. LDK savarankiðkumo idëja ginama ir Vilniaus universiteto rektoriaus Alberto Kojalavièiaus-Vijûko „Lietuvos istorijoje“.
Tolesnæ istorijos raidà lëmë naujos istorijos filosofijos idëjos: iðkelta istorinës raidos dësniø problema, pabrëþta gamtiniø geografiniø veiksniø svarba visuomenës raidai, suformuluota istorijos paþangos koncepcija, suvokta bendra þmoniø prigimtis. Istoriniø tirimø objektu pradëta laikyti ne tik politikos, bet ir kultûros istorijà – mokslo, ðvietimo literatûros ir ûkio raidà. Þymiausi Apðvietos amþiaus veikalai: Edvardo Gibono „Romos imperijos nuosmukio ir þlugimo istorija“ ir Deivido Hiumo „Anglijos istorija“.
XVIII a. Lietuvos istorijos mokslui nusipelnë Vilniaus pijorø kolegijos rektorius Motiejus Dogelis, kuris surinko uþsienio archyvuose daug LDK istorijos dokumentø ir, 1754 m. gavæs ið karaliaus privilegijà, ëmë skelbti juos rinkinyje “Lenkijos Karalystës ir Lietuvos Didþiosios kunigaikðtystës aktø kodeksas”.
XIX a. mokyklose ir universitetuose pradëta dëstyti istorija. L. fon Rankë manë, kad kiekvienos tautos bûtis yra ilgos istorinës raidos rezultatas, o norint tiksliai atkurti praeitá bûtina kritiðkai vertinti istorinius ðaltinius. Jis galutinai átvirtino istorijos kaip mokslo sampratà. “Romanø ir germanø tautø istorija, 1495-1535 m.”, “Reformacijos laikø Vokietijos istorija” ir kiti veikalai suformavo vadinamàjà Rankës mokyklà, kuri vadovavosi ðiais principais: tiksliai pagrásti istorijos ávykius dokumentais, sukaupti didelæ istoriniø ðaltiniø bazæ, atkurti tikslius praeities ávykius.
Didþiausià poveiká istorijos kaip paþangos suvokimui padarë pozityvizmas, pagrástas besàlygiðku tikëjimu mokslu, manymu, kad jis lems þmonijos raidà. Labiausiai iðsiskyrë K. Marksas, teigdamas, kad þmonijos istorinæ raidà lemia visø pirma materialiniø ekonominiø pagrindø kaita.
XIX a. uþdarius Vilniaus universitetà Lietuvoje istorijos tyrinëjimai nutrûko, teliko privati iniciatyva. Teodoras Narbutas lenkø kalba paraðë “Lietuviø tautos istorijà”, kurioje ávykiai dëstomi iki 1572 m. Pagrindinis trûkumas – nepakankamai suvokta istorijos ðaltiniø vertinimo svarba.
Simonas Daukantas (1793-1864 m.) buvo pirmasis lietuviø istorikas, raðæs lietuviðkai. Jo veikalas „Bûdas senovës lietuviø, kalnënø ir þemaièiø“ (1845 m.). Jame apraðoma senosios Lietuvos gamta, gyventojø verslai, religija, politinë santvarka, paproèiai, paprastø darbo þmoniø bûdo bruoþai.
Naujà postûmá istoriografijos plëtrai suteikë 1929 m. Prancûzijoje pradëtas leisti þurnalas “Ekonominës ir socialinës istorijos analai”. Jo leidëjai siekë suskurti integralià istorijà. Istorikai turi atsisakyti istorijos skirstymo á politinæ, ekonominæ, kultûrinæ ir kitas. Siûlë kuo iðsamiau atskleisti tiriamo regiono ir laikotarpio þmoniø gyvensenà, màstysenà, iðnagrinëti jø elgesio motyvus. Kitas uþdavinys atskleisti ilgalaikius istorinius darinius, kaip antai ekonominius, kultûrinius ryðius tarp visuomeniø ar individø.
Profesionalaus istorijos mokslo plëtrà paskatino universiteto atidarymas Kaune 1922 m. Èia daug nuveikë archeologai Vladas Nagevièius, Petras Tarasenka, Jonas Puzinas, istorikai – Zenonas Ivinskis, Augustinas Janulaitis, Adolfas Ðapoka. Sovietmeèiu (1940-1990 m.) daug dëmesio skirta marksizmui ir komunistø partijos ideologinëms nuostatoms ágyvendinti.

[Elena Gilbert]

Senosios Graikijos civilizacijos
Kretos civilizacijos raida apima ilgà istoriná laikotarpá, dalijamà á tris periodus:
Ankstyvasis Mino laikotarpis ( apie 3000-2200 m. pr. Kr.). Ðiuo laikotarpiu Kretos gyventojai vertësi þemdirbyste, gyvulininkyste, þvejyba ir amatais. Labiausiai buvo paplitusi puodininkystë, ypaè iðtobulinta puodø puoðyba, naudoti variniai, vëliau bronziniai árankiai. Þemdirbiai augino alyvuoges ir vynuoges, ið jø gaminamas aliejus ir vynas buvo puiki prekë. Remiantis archeologiniais radiniais, galima daryti iðvadà, kad Kretos gyventojai prekiavo su Egiptu ir kitais Artimøjø Rytø kraðtais. Ðiuo laikotarpiu buvo iðplëtota laivyba.
Vidurinysis Mino laikotarpis (apie 2200-1700 m. pr. Kr.). Kretoje ið gyvenvieèiø susiformavo miestai. Juose buvo plëtojami amatai: puodþiai naudojo ir tobulino þiedþiamàjá ratà, imti gaminti prekëms saugoti skirti dideli moliniai indai – amforos. Pagrindiniai Kretos prekybos partneriai buvo Egiptas, Kipro, Finikijos ir Mesopotamijos miestai. Sparèiai augant Kretos ûkiui, iðkilo aristokratija. Tai rodo áspûdingø rûmø (Knose, Faiste ir Malijoje) statyba. Apie 2000 m. pr. Kr. pradëti naudoti hieroglifø raðmenys.
Vëlyvasis Mino laikotarpis (apie 1700-1200 m. pr. Kr.). Ðis laikotarpis iðsiskyrë karaliaus valdþios stiprëjimu ir valstybës centralizacija. Apie 1700 m. pr. Kr. Knoso ir kiti rûmai Kretoje buvo sugriauti. Intensyviai prekiaudama su kitais kraðtais valstybë nesunkiai atsigavo. II tûkstantmeèio pr. Kr. vidurys – didþiausio jûrinës Kretos valstybës klestëjimo ir galios laikotarpis. Pradëti atstatinëti rûmai. Rûmø sienas puoðë freskos, vaizduojanèios religines apeigas, kautynes su buliais. Ðalia gyvenamøjø patalpø buvo iþdas, archyvas, sosto ir religiniø apeigø salës. Ði unikali architektûra turëjo átakos atsirasti mitui apie Knoso labirintà.
Kretos gyventojai garbino du pagrindinius dievus: vaisingumo deivæ ir Minotaurà – pusiau þmogaus, pusiau jauèio pavidalo bûtybæ. Vaisingumo deivë globojo gyvûnijà ir augmenijà, o Minotauras buvo þemës drebëjimø ir audrø valdovas. Manoma, kad norint jam ásiteikti ir iðvengti gamtos katastrofø, jam aukodavo þmones, buvo rengiamos buliø kautynës. Kretos kultûrai didelæ átakà darë Egiptas. Tai rodo saulës disko, spiralës, jauèio ragø simboliai, bûdingi Kretos menui.
Staigus Kretos civilizacijos nuosmukis (XV a. pr. Kr. vid.) siejams su Tero ugnikalnio iðsiverþimu, Mikënø prekybinës galios augimu ir graikø genties – achajø – invazija.
Mikënø laikotarpis (1600-1200 m. pr. Kr.). III tûkstantmeèio pr. Kr. viduryje á Vidurio Graikijà ir Peloponesà atsikraustë achajai. II tûkstantmeèio pr. Kr. viduryje prasidëjo Mikënø kultûros klestëjimas, kai nusilpo Kretos-Mino civilizacija. Achajai pradëjo statyti tvirtoves ir plëðti turtingà kraðtà. Jø karinæ galià dar labiau sustiprino kovos veþimai. Achajai aktyviai verþësi ir kolonizavo dalá Vidurþemio jûros baseino þemiø. Nuo XV a. pr. Kr. jie uþëmë ir ásitvirtino Maþosios Azijos ir rytinëse Vidurþemio jûros pakrantëse, Kipre, vakaruose pasiekë Sicilijà, Pietø Italijà.
Garsusis Homero apraðytas Trojos karas (XIII a. Pr. Kr.) buvo tik vienas ið achajø verþimosi pavyzdþiø.
Mikënø kultûros savitumà rodo raðtas, keramika ir architektûra. Tvirtoviø ir rûmø statybai buvo naudojami dideli akmens luitai. Iðskirtiniai Mikënø miesto architektûros paminklai buvo Liûtø vartai ir Atrijaus lobynas. Mikënø aristokratija buvo laidojama ðachtiniuse kapuose. Mikënø graikai perëmë Kretoje paplitusá linijiná A raðtà ir jo pagrindu sukûrë linijiná B raðtà, kuris XX a. viduryje buvo iððifruotas.
„Tamsieji ðimtmeèiai“ (XII a. pr. Kr.-IX a. pr. Kr.). XII a. pr. Kr. Mikënus nusiaubë kita graikø gentis – dorënai, þlugo amatai ir prekyba. Iðnyko linijinis raðtas. Ûkyje ir gamyboje bronzà pakeitë geleþis, o greta gyvulininkystës iðplito ir þemdirbystë. Dorënai ir vietiniai gyventojai achajai kolonizavo Egëjo jûros salas ir vakarines Maþosios Azijos pakrantes. Kolonijø gyventojai, sukûræ savità graikø kultûrà, imti vadinti jonënais.

[Elena Gilbert]

Archajinë Graikija
VIII – VI a. pr. Kr. senovës Graikijos istorijoje vadinamas archajiniu laikotarpiu. Pradþioje pradëtos rengti Olimpinës þaidynës (1-oji VIII a. pr. Kr. pusë) ir sukurtas graikiðkas raidynas (IX – VIII a. pr. Kr.). Ðiuo metu atsirado nauja valstybingumo forma – polis, kurá sudarë miestas ir jam pavaldi aplinkinë teritorija. Graikø polius valdë tautos susirinkimas, kuriame dalyvavo visi pilieèiai – vyrai, turintys þemës nuosavybës. Tautos susirinkime buvo sprendþiami taikos, karo ir vidaus gyvenimo klausimai.
Polio gerovæ lëmë þemdirbystës (vynuogininkystë ir alyvuogininkystës), amatø ir prekybos raida. Pradëta naujai apdirbti geleþá (grûdinant ir virinant), imta gaminti aukðtesnës kokybës ginklus ir árankius. Ypaè patobulëjo bronzos lydymo technologijos. Ið plonø bronzos lakðtø buvo daromi ðarvai ir indai. Graikijos pasididþiavimu tapo puikûs laivai, o juodafigûrë graikø keramika buvo labia vertinama viuose kraðtuose, su kuriais graikai prekiavo. VII a. pr. Kr. atsirado sidabriniø monetø.
Iki VII a. pr. Kr. vidurio poliø gyvenime vyravo aristokratija. Þemdirbiai, iðtikus nederliui ir sausrai, prasiskolindavo, dël dideliø palûkanø prarasdavo þemæ ir tapdavo priklausomi nuo aristokratø. Nerimauti vertë laisvøjø þmoniø skurdas ir skolinë vergovë. Aristokratijos rankose buvo karinë galia, kurios pagrindas – kavalerija ir kovos veþimai. Turtingi ir galingi aristokratai tapo oligarchais.
VII a. pr. Kr. poliuose tarp aristokratijos ir liaudies prasidëjo politinës kovos dël skolinës vergovës panaikinimo, galimybës dalyvauti politiniame gyvenime ir teisiðkai garantuotos nuosavybës. Paprotinæ teisæ ëmë keisti raðytinë. Kariuomenës branduolys buvo geleþiniais ginklais apsiginklavæ kariai – hoplitai, kurie kovodavo iðsirikiavæ á falangà. VII-VI a. pr. Kr. daug kur valdþià poliuose buvo uþgrobæ tironai. Jie savo vadþià nukreipdavo pries kilminguosius, konfiskuodavo þemes, iðlaisvindavo priklausomus þmones.
Didþiàjà graikø kolonizacijà (apie 750-550 m. pr. Kr.) daugiausia lëmë þemës ir darbo trûkumas. Graikai këlësi á vakarus (Pietø Italijà, Sicilijà, dabartinæ Pietø Prancûzijos teritorijà), ðiaurës rytus (Juodosios Jûros pakrantes), pietryèius (Egipto, Finikijos ir Libijos pakrantes), steigë kolonijas ten, kur buvo geriamojo vandens iðtekliø, naudingøjø iðkasenø, derlingos þemës, tinkamø uostams rengti pakranèiø.
Archajinëje Graikijoje susiformavo pagrindinës polio vadymo formos, kuriø geriausi pavyzdþiai yra Atënai ir Sparta.
Atënus Atikos pusiasalyje ákûrë jonënai. Ið pradþø juos valdë karalius – basilëjas, vëliau – vyresniøjø taryba, kurià sudarë archontai. Aristokratijai atstovavo areopagas. 621 m. pr. Kr. Archontas Drakontas kodifikavo teisæ, ástatymais átvirtino tris svarbius pokyèius: panaikino kraujo kerðtà, atskyrë tyèinæ ir netyèinæ þmogþudystes, áteisino privaèià nuosavybæ – uþ pasikësinimà á jà buvo þiauriai baudþiama.
594 m. pr. Kr. Archontas Solonas (640-561 m pr. Kr.) reformavo Atënø ekonominá, socialiná ir politiná gyvenimà. Nustatë, kiek daugiausia þmogus gali turëti þemës nuosavybës, apribojo palûkanas, ávedë bendrà matø sistemà, leido eksportuoti alyvuogiø aliejø (bet uþdraudë grûdus). Solonas ávedë ástatymà, kuriuo sûnus buvo atleidþiamas nuo tëvo globos senatvëje, jei pastarasis jo neiðmokë amato. Uþdraudë skolinæ vergovæ, sustiprino vidurinio sluoksnio padëtá. Solonas Atikos visuomenæ pagal turtà susikirstë á keturias klases. Gerokai iðaugo tautos susirinkimo politinë reikðmë. Jo darbui vadovavo 400 taryba. Ði institucija apribojo aristokratø tarybos – areopago – veiklà.
Ne visi atënieèiai buvo patenkinti Solono reformomis, todël vël prasidëjo politinës kovos, pasibaigusios Peisistrato perversmu 560 m. pr. Kr. Tironas Peisistratas þemdirbiams suteikë lengvatiniø paskolø, ásakë, kad teismai vyktø provincijose.
Nuvertus Peisistrato palikuoniø valdþià, 508-500 m. pr. Kr. Atënus valdë Kleistenis. Jis Atikà suskirstë á demus, o vietoj 4 senøjø gimininiø filiø ásteigë 10 teritoriniø, kurias sudarë miesto rajonas, pajûrio ruoþas ir atskira sritis. Ði reforma paskatino Atënø visuomenæ konsoliduotis, pabrëþë þemdirbystës, amatø ir prekybos svarbà. Kleistenis papildë Atënø tarybà iki 500 nariø. Taryba turëjo rengti tautos susirinkimui ástatymø projektus ir spræsti administracines problemas. Kleistenio valdymo laikais ávestas ostrakizmas: pilieèiai, átariami keliantys grësmæ esamai polio santvarkai, slapta nubalsavus buvo iðtremiami ið valstybës.
Sparta. Apie 1000 m. pr. Kr. Poleponese dorënai ákûrë Spartos gyvenvietæ. Spartieèiai ásitvirtino Lakonijoje. Jie didþiàjà vietiniø gyventojø dalá pavertë vergais – helotais, o tuos, kurie pripaþino Spartos valdþià – perioikais. Perioikai buvo nevisateisiai laisvieji, jie dalyvavo valdant polá ir atliko karo prievolæ. Visateisiai buvo tik spartieèiai. Spartà valdë du karaliai. Jie vadovavo kariuomenei, o taikos metu sprenndë teisines ir religines problemas. Kitus valstybës reikalus tvarkë gerusija – ið aristokratø sudaryta poliø seniûnø taryba. Penki eforai stebëjo visuomenës gyvenimà, priþiûrëjo, kaip laikomasi ástatymø.
Manoma, kad Spartos valdymà reformavo Likurgas. Spartieèiu vaikai buvo auklëjami karinëse stovyklose, suaugusieji privalëjo dalyvauti bendruose pietuose. Tai leido valstybei kontroliuoti pilieèiø gyvenimà. Likurgas uþdraudë prekiauti, turëti pinigø, amatais galëjo verstis tik perioikai. Likurgo ástatymai paskatino Spartos visuomenæ susivienyti, jie pabrëþë lygybæ, bet visiðkai reguliavo asmeniná þmogaus gyvenimà. Apie 550 m. pr. Kr. buvo sudaryta Peloponeso sàjunga, kuriai priklausë dauguma Peloponeso pusiasalio valstybiø.

[Elena Gilbert]

Klasikinë Graikija
Klasikinës Graikijos epochoje (V a. pr. Kr. – IV a. pr. Kr.) graikø civilizacija suklestëjo, vyko jos klaida, vëliau iðtiko krizë. Didþiausià grësmæ Graikijos civilizacijos raidai këlë graikø ir persø karai, vykæ dël agresyvios Persijos imperijos uþsienio politikos, kuria buvo siekiama pavergti turtingus graikø polius.
Jonijos miestus Maþojoje Azijoje persai uþkariavo VI a. pr. Kr. pabaigoje. Darëjas I Didysis panaikino jø savivaldà. Miestai turëjo paklusti Maþosios Azijos satrapui, mokëti jam mokesèius ir atlikti prievoles. Graikai pasiprieðino – 500 – 494 m. pr. Kr. prasidëjo sukilimas Milete, á kurá ásitraukë ir kiti miestai. Paþadais ir papirkinëjimais persams pavyko iðardyti Mileto sukurtà sàjungà, o patá miestà sugriauti. Ðis sukilimas tapo karu su graikø poliais Balkanuose dingstimi.
492 – 490 m. pr. Kr. Persai ásitvirtino Makedonijoje ir ruoðësi þygiui á Atënus. Darëjaus I reikalavimà paklusti persams (atiduoti “þemæ ir vandená”) ávykdë visi Graikijos poliai, iðskyrus Spartà ir Atënus. Ðio persø þygio baigtá lëmë Maratono kautynës (490 m. pr. Kr.), kuriose graikø kariuomenës vadui Miltiadui, puikiai pasirinkus taktikà, pavyko nugalëti persus: graikai staiga puolë prieðininkus, o tarp kalvø iðsidësèiusi kariuomenë neleido jiems pasitelkti kavalerijos.
480 – 479 m. pr. Kr. persø valdovas Kserksas I vël surengë karo þygá prieð graikus. Jo metu ávyko svarbûs Termopilø, Salamino ir Platajø mûðiai. Pirmajame iðkilo Spartos karalius Leonidas, kuris staigiais negausiø savo pajëgø manevrais gana ilgai gynë Termopilø perëjà, bet galiausiai buvo sumuðtas. Salamino mûðyje Temistoklis suklaidino persus, melagingai informuodamas juos apie graikø laivyno atsitraukimà, ir privertë trauktis. Ðiame mûðyje persai prarado daug savo laivø. Platajø mûðyje staigus ir apgalvotas graikø atsitraukimas paskatino persus pulti. Tai ir nulëmë graikø pergalæ. Po ðio mûðio buvo panaikinta tiesioginë grësmë Graikijos miestams.
478 m. pr. Kr. buvo ákurta Atënø vadovaujama Delo jûrø sàjunga, kuri karui su persais turëjo bendrà iþdà ir kariuomenæ. Svarbiausi 478 – 459 m. pr. Kr. laikotarpio mûðiai ávyko Eurimedonto upës þiotyse. Mûðiuose kovojo graikø pëstininkai ir karinis jûrø laivynas. Ið pradþiø buvo nugalëtas persø laivynas, vëliau iðlaipinti pëstininkai áveikë persus sausumoje. Po mûðiø Delo jûrø sàjungoje sustiprëjo Atënai, ir dël to kilo nesutarimø su Sparta.
459 – 449 m. pr. Kr. Atënai rëmë sukilimus Persijos vakarinëse satrapijose, taèiau jie buvo numalðinti. Sëkmingai kariaudami prieð Spartà ir Persijà, Atënai iðsaugojo ir net sustiprino savo galià, o Delo jûrø sàjungos iþdà perkëlë pas save. 449 m. pr. Kr. archontas Kalijas su persais pasiraðë taikos sutartá ir privertë juos atsisakyti tikslø vieðpatauti Egëjo jûroje.
Karo su persais metu Atënuose kilo ginèø, kaip geriau kovoti su prieðininkais. Temistoklis, aktyviosios uþsienio politikos ðalininkas, siûlë pastatyti 200 trijerø ir apginkluoti vargingiausius valstybës pilieèius. Jam prieðinosi aristokratas Aristeidas, teigæs, kad verèiau reikia statyti gynybinæ Atënø sienà. Temistokliui nugalëjus, Aristeidas buvo iðtremtas vadovaujantis ostrakizmu. Aristokratai ir demokratai nusprendë, kad Temistoklio populiarumas gali bûti pavojingas, todël ir já patá iðtrëmë ið miesto. Karo su persais metu sumaþëjo aristokratijos galia.
443 – 429 m. pr. Kr. Atënø strategas Periklis (495 – 429 m. pr. Kr.), siekdamas stiprinti viduriná pilieèiø sluoksná ir spræsti vargingesniø pilieèiø problemas, steigë naujas kolonijas ir plëtë politines pilieèiø teises. Panaikinus turto cenzà, valstybines pareigas galëjo eiti ir neturtingi pilieèiai. Jiems pradëtas mokëti atlyginimas. Á valstybës tarnybà pareigûnai buvo renkami burtø keliu, nes tai maþino galimybæ papirkti rinkëjus. Nuskurdusiems pilieèiams imta dalyti maisto produktø, suteikta darbo statybose Atënø akropolyje. Atënø demokratijà sunaikino Peloponeso karas (431 – 404 m. pr. Kr.), kuriame Atënus nugalëjusi Sparta ávedë oligarchiná valdymà ir tapo graikø poliø hegemonu.
Paprasti pilieèiai dël nuolatiniø karø nusigyveno ir prarado þemës sklypus. Paplito dideli ûkiai, kuriuose dirbo vergai. Iðkilo ir sustiprëjo nauja visuomenës grupë – turtingi metekai, kurie reikalavo politiniø teisiø, rengë sàmokslus ir sukilimus, kol buvo ávesta tironija. Tironai perskirstë turtus, suteikë metekams pilietybæ ir bandë stabilizuoti valstybës gyvenima, taèiau vidurinis sluoksnis jø neparëmë.
Nuo IV a. pr. Kr. vidurio didþiausià grësmæ graikø politiniam savarankiðkumui pradëjo kelti Makedonija. Jos uþsienio politikos sëkmæ nulëmë karinës naujovës: makedonø kariuomenæ sudarë ilgomis ietimis bei maþais skydais ginkluoti pëstininkai ir kavalerija. Miestus makeodai uþimdavo panaudojæ apgulties technikà. Karalius Pilypas II (valdë 359 – 336 m. pr. Kr.), uþkariavæs aukso kasyklø turtingà Trakijos pakrantæ, siekë pavergti ir graikø polius. 338 m. pr. Kr. Chaironëjos mûðyje jungtinë graikø poliø kariuomenë pralaimëjo Makedonijai. Pilypas II, norëdamas suvienyti ir patraukti graikus á savo pusæ, paskelbë karà Persijai. Tikslas – panaikinti persø grësmæ ir atverti graikams prekybinius kelius á Rytus. Kai Pilypas II buvo nuþudytas, sostà uþëmë jo sûnus Aleksandras Makedonietis (valdë 336 – 323 m. pr. Kr.), kuris ágyvendino tëvo sumanymà.
Maþoji Azija buvo uþkariauta po Graniko ir Iso kautyniø (334 – 333 m. pr. Kr.). Pergales lëmë apgalvota mûðiø taktika, kai persai negalëjo panaudoti kavalerijos. Netrukus pasidavë Egiptas, kuriame Aleksandras Makedonietis pastatë Aleksandrijos miestà. Lemiamas mûðis su persais ávyko prie Gaugamelø (331 m. pr. Kr.), kur makedonai nugalëjo gerokai gausesnæ persø kariuomenæ, kuri turëjo kovos veþimø ir drambliø. Taip Aleksandras Makedonietis ásitvirtino Mesopotamijoje, uþëmë Vidurinæ Azijà, pasiekë Indijà, bet dël kariø nepasitenkinimo, sunkiø gramtiniø ir oro sàlygø þygá nutraukë. Aleksandro Makedonieèio uþkariautose teritorijose formavosi bendra – helenistinë – kultûra, plito graikø kalba, mokslas, gyvensena. Savarankiðkus polius pakeitë didelë valstybë – imperija, o polio demokratijà – stipri centralizuota valdþia.

[Elena Gilbert]

Helenizmo epocha ir jos átaka pasauliui (323 m. pr. Kr. – 30 m. pr. Kr.)
Helenizmo epochos pradþia sietina su Aleksandro Makedonieèio mirtimi (323 m. pr. Kr.), o pabaiga – su Egipto, paskutinës helenistinës valstybës, pavertimu Romos valstybës provincija (30 m. pr. Kr.).
Aleksandro Makedonieèio pergalës visiðkai panaikino persø grësmæ ir atvërë Rytus graikø civilizacijos átakai. Norëdamas, kad imperija bûtø patikimai valdoma, Aleksandras iðlaikë Persijos valstybës administracijos principus, perëmë persø paproèius, stiprino teisinæ sistemà, surengæs Sûzuose masines vedybas tarp savo kariø ir vietiniø merginø, bandë ágyvendinti skirtingø tautø susiliejimo idëjà. Imperijoje ávedus bendrà valiutà, sparèiau ëmë plëtotis amatai ir prekyba. Aleksandrui rûpëjo uþkariauti Romà ir Kartaginà, todël jis nepradëjo ágyvendinti rimtø valstybës reformø, o ávykdyti pertvarkymai nesustabdë satrapø piktnaudþiavimø.
Po Aleksandro mirties prasidëjo kova dël valdþios. Ið pradþiø siekta iðsaugoti imperijos vientisumà, jam uþtikrinti formaliai buvo iðrinktas visø pripaþintas imperijos valdytojas. Nesibaigiantys sàmokslai ir karai tarp ápëdiniø, arba diadochø, baigësi imperijos padalijimu: Egiptas atiteko Ptolemajø dinastijos (valdë 305 – 30 m. pr. Kr.) atstovui Lagui, Sirijà ir Babilonijà ëmë valdyti Seleukidø dinastija (valdë 312 – 64 m. pr. Kr.), Graikija ir Makedonija tapo Antigonidø dinastijos (valdë 306 – 168 m. pr. Kr.) valdomis. Minëtos kovos ir naujø valstybiø susikûrimas sudarë sàlygas plisti graikø kultûrai.
Vykusi graikø ir Rytø kultûrø sàveika, graikø ir kitø tautø maiðymasis, naujos visuomenës kûrimasis yra svarbiausi helenizmo epochos bruoþai. Helenizmo epochoje Rytuose buvo kuriami graikiðki poliai, suintensyvëjo prekybiniai ryðiai tarp buvusiø didþiosios Aleksandro Makedonieèio imperijos kraðtø, klestëjo mokslas ir kultûra. Iðskiriami keturi pagrindiniai helenistinës kultûros regionai: Egiptas, Artimieji Rytai (Babilonija, Maþoji Azija), Vidurio Rytai (Iranas, Ðiaurës Vakarø Indija) ir Graikija (kartu su Makedonija). Maþiausià átakà Rytø kultûra padarë Graikijai, o helenizmas labiausiai paveikë Egiptà. Aleksandrijos miestas Egipte tapo helenizmo epochos simboliu.
Helenizmo epochoje diadochai ir jø ápëdiniai (epigonai) valdë dideles ir daugiatautes valstybes, kuriose graikai ir makedonai sudarë maþumà. Ið pradþiø valstybiø valdovø kariuomenes sudarë graikø ir makedonø samdiniai.Valdovai, priimdami sprendimus, turëjo sulaukti kariø susirinkimo pritarimo. Vëliau epigonø valdþia buvo áteisinama remiantis jø asmeninëmis savybëmis ir ekonominiais bei kariniais nuopelnais kraðtui. Vietinës aristokratijos ir graikø bei makedonø varþymasis dël átakos buvo svarbiausias politinio gyvenimo bruoþas.
Diadochai ir jø ápëdiniai sukûrë naujo tipo valstybæ, kuri turëjo suderinti despotijà ir demokratijà. Valstybës pagrindas buvo neribota karaliaus valdþia, valdininkai ir profesionali kariuomenë. Ypatingas dëmesys buvo skiriamas valdininkijos, kuri turëjo uþtikrinti veiksmingà didelës valstybës valdymà, aparato formavimuisi.
Ekonomikà stiprino atvykæ graikø pirkliai ir amatininkai, todël ûkinë imperijos raida priklausë nuo graikiðkø miestø, turinèiø poliui bûdingà savivaldà, kûrimosi. Muitø maþinimas uþsienio ir vidaus prekyboje, keliø tiesimas ir apsauga uþtikrino amatø ir þemës ûkio produkcijos augimà. Helenistiniam ûkiui bûdingas specializavimasis: skirtingose ðalies srityse bûdavo gaminami tie þemës ûkio produktai, kuriø trûko kitose. Iðkilo nauji pasaulinës prekybos centrai – Aleksandrija (Egipte), Antiochija, Pergamas, Palmyra. Didþioji dalis prekiø buvo gabenama laivais, todël III a. pr. Kr. buvo pastatytas Aleksandrijos ðvyturys, kuris padëjo jûrininkams lengviau rasti kelià á didþiausià helenizmo laikø uostà.Brangieji metalai tapo atsiskaitymo priemone, Aleksandras Makedonietis kaldino sidabro ir aukso, kuris buvo paimamas ið Persijos iþdo, monetas.
Pinigai nuvertëjo iðaugus jø kiekiui, nes pabrango prekës. Ekonominiai helenistinës epochos pokyèiai nesudarë sàlygø visoje Rytø visuomenëje atsirasti pilieèiø sluopksniui, kuriam bûtinos savybës – asmens laisvë, privati nuosavybë ir savivaldos teisë – buvo pripaþástamos tik graikiðkuose Rytø miestuose.
Po Aleksandro Makedonieèio uþkariavimø graikø ir makedonø kolonistai plaèiai paskleidë graikiðkà kultûrà. Ne visos ðalys noriai pasidavë ðiai átakai, nes ji buvo siejama su uþkariautojais. Helenistiniame graikø polyje svarbus tapo iðsilavinimas, be kurio nebuvo ámanoma aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Rytuose valdininkai ir diduomenë ëmë mokytis atvykëliø kalbos ir siekë paþinti jø paproèius. Paplito graikø sukurti gamtos mokslai, matematika, gramatika, logika, retorika. Valdovai pradëjo remti mokslininkus, sostinës tapo svarbiais kultûros ir mokslo centrais.
Rytø pasaulio visuomenë buvo pakanti despotijai: sudievintas valdovas buvo ðlovinamas visais ámanomais bûdais. Demokratiniai poliø valdymo principai netiko didelei valstybei valdyti, todël sàmoningà polio pilieèio teisæ eiti pareigas ir laikytis ástatymø pakeitë valdininkijos veikla. Graikø kultûra, ypaè teatras, domino vietinæ aristokratijà, veikë religines apeigas ir paproèius, bet neikeitë visuomenës gyvenimo pagrindø. Architektûra turëjo pabrëþti karinæ, ekonominæ ir politinæ valdovø galià. Aleksandrijos biblioteka buvo pasaulio raðtijos lobynas, ið kurio þyniø sëmësi þymiausi helenizmo epochos mokslininkai ir màstytojai. Makedonø falanga tapo pavyzdinës kariuomenës simboliu.
Po Aleksandro Makedonieèio uþkariavimø Graikija atsidûrë helenistinio pasaulio pakraðtyje, nes politinio ir ekonominio gyvenimo centras persikëlë á Rytus. Iðkilo nauji amatø centrai (Egipto Aleksandrija, Pergamas), kurie tapo stipriais konkurentais, todël maþëjo amatø gamybos ir prekybos apimtys, ëmë stigti maisto. Vidutiniai þemdirbiai daþnai nuskursdavo ir prasiskolindavo, todël reikëdavo perdalyti þemæ ir panaikinti skolas. Dar viena Graikijos helenizmo epochos problema buvo gyventojø perteklius miestuose – jø persikëlimas á Rytus ðià problemà ið dalies iðsprendë. Aristokratija siekë stiprinti savo galià, todël atidëdavo skolø gràþinimo terminus, dalijo maistà vargðams. Jos padëtá sustiprino teisë ásigyti þemës kituose poliuose. Demokratija nesugebëjo spræsti iðkilusiø problemø, todël valdþia atitekdavo tironams arba oligarchams.
Makedonijos siekis vieðpatauti Balkanø pusiasalyje vertë graikus ieðkoti sàjungininkø, todël helenizmo laikotarpiu Balkanø pusiasalyje iðkilo Achajos, Aitolijos ir kitos graikø poliø sàjungos. Graikø sàjungininkais tapo romënai, kurie po ilgø karø II a. pr. Kr. ásitvirtino Balkanuose.

[Elena Gilbert]

Senovës Graikijos kultûra
Senovës Graikijos pasiekimai darë stebëtinà átakà tolesnei Europos raidai: miestø statybai, pastatø architektûrai, skulptûrai, filosofijai, literatûrai, teatrui, sporto varþybø atsiradimui. Antikinës epochos literatûroje apraðyti þmoniø poelgiai, biografijos tapo prototipu vëlesniø laikø literatûrai, gyvenimo bûdui, doroviniø normø supratimui.
Archajiniu laikotarpiu (VIII – VI a. pr. Kr.) susiformavo miesto planas su ðventyklomis, prekybos ir visuomeniniais centrais, gyvenamaisiais kvartalais, stadionais, teatrais. Senovës Mikënø civilizacijos pavyzdþiu graikai ðventyklø perdangas pradëjo remti akmens kolonomis, buvo statomos ið akmens padarytos sijø konstrukcijos, vadinamos orderiais, kurie buvo trijø rûðiø: dorëniðkasis, jonëniðkasis ir korintiðkasis.
Këlimo prietaisai su skridiniais ir svertais didinant traukos jëgà ir maþinant judëjimo greitá leido ant kolonø virðaus uþkelti iki trisdeðimt tonø sverianèius akmenis. Statydami Partenonà (deivës Atënës ðventykla Atënø akropolyje), graikø architektai siekë sukurti tobulo statinio iliuzijà. Kolonijos buvo neþymiai palenkiamos á vidø.
VII a. pr. Kr. atsirado monumentalioji skulptûra. Jonijoje ir Atikoje ið klinties ir marmuro buvo kalamos statulos, vaizduojanèios statiðkas pozas. VII a. pr. Kr. pabaigoje iðplito juodafigûrë vazø tapyba, antrojoje VI a. pusëje jà pakeitë subtilesnë raudonfigûrë technika.
Kitas graikø kultûros pasiekimas – literatûra. Legendinis dainius Homeras paraðë epinius kûrinius „Iliada“ ir „Odisëja“, su kuriais sietina Europos literatûros pradþia. Manoma, kad Homeras gyveno IX ar VIII a. pr. Kr. Homero epe „Iliada“ pasakojama apie Trojos karà, vykusá apie 1200 m. pr. Kr. Ðie epai yra vieni ið nedaugelio ðaltiniø apie vadinamuosius Graikijos istorijos „tamsiuosius ðimtmeèius“.
VI a. pr. Kr. atsirado graikø filosofijos uþuomazgos. Pirmieji filosofai stebëjo gamtà, bandë perprasti jos paslaptis. Ið Mileto kilæs filosofas Talis (apie 625 – 547 m. pr. Kr.) vienas pirmøjø numatë Saulës uþtemimà, nustatë Gráþulo Ratø reikðmæ jûreivystei. Herakleitas (apie 544 – 480 m. pr. Kr.) ir kiti filosofai bandë aiðkinti pasaulio kilmæ ir nustatyti pirminá pradà. Tuo metu sparèiai tobulëjo matematika. Pitagoras (apie 570 – 500 m. pr. Kr.) ir jo mokiniai matematiniais santykiais pagrindë harmoningo pasaulio – kosmoso – sampratà. Kosmosas buvo apibûdintas darnos, simetrijos, deranèiø daliø ir visumos proporcijø sàvokomis. Skaièiai ir tikslûs matematiniai santykiai sudaro visø reiðkiniø, daiktø esmæ, lemia jø hormonijà bei groþá.
Klasikiniu laikotarpiu (V – IV a. pr. Kr.) pradëti statyti taisyklingi, vienodø kvartalø su staèiakampiu gatviø tinkle miestai. Vadovaujami architekto Feidijo (apie 500 – 431 m. pr. Kr.) graikai pastatë Atënø akropolá.
Aptariamuoju laikotarpiu suklestëjo graikø drama. Itin iðtobulëjo dramos þanras – tragedija, kurioje atskleidþiami visuomenei reikðmingi prieðtaravimai; herojai – ryðkios asmenybës, susidurianèios su likimu, dievais, nusistovëjusia tvarka. Draminio veiksmo esmæ antikinëje tragedijoje lemia veikëjo sprendimas, jo moralinë teisë pasielgti vienaip ar kitaip, herojaus gyvenimas priklauso nuo likimo ar dievø, arba – nuo jo paties apsisprendimo ir vidinës kovos. Sofoklio (apie 496 – 406 m. pr.Kr.) „Antigonëje“ pagrindinë tragedijos herojë turi pasirinkti: ar paklusti valdovo Kreonto nuosprendþiui, ar pareigos ir ðventos tradicijos balsui, liepianèiam palaidoti brolá.
Kitas dramos þanras – komedija –susiformavo taip pat senovës Graikijoje. Èia daugiau kalbama apie aktualius gyvenimo klausimus, á aukðtus visuomeninius idealus þvelgiama ið kasdienybës pozicijø. Aristofanas (apie 445 – 386 m. pr. Kr.), vienas þymiausiø graikø komedijø kûrëjø, vaizdavo socialines ir politines savo gyvenamojo meto problemas. Aristofanas iðjuokë karvedþius, valstybës veikëjus, kuriuos laikë kaltais dël gyvenimo negeroviø, kritiðkai svarstë karo ir taikos klausimus, netikusià teismø tvarkà, pairusios moralës ir auklëjimo problemas.
Graikø teatras turëjo svarbià pilietinæ ir ðvieèiamàjà funkcijà. V a. pr. Kr. á vaidinimus Atënø Dioniso teatre susirinkdavo iki septyniolika tûkstanèiø þiûrovø.
Klasikiniu laikotarpiu graikø filosogija labiausiai suklestëjo. Filosofas Sokratas (apie 470 – 399 m. pr. Kr.) uþduodamas klausimus bandë priversti paðnekovà suabejoti savo tvirta nuomone. Filosofas Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.) ákûrë Akademijà (387 m. pr. Kr.). Jis savo paþiûras dëstë dialogais, nagrinëjo etinius bei politinius klauimus. Platono mokinys Aristotelis (384 – 324 m. pr. Kr.) pagrindë gamtos ir socialinius mokslus, nagrinëjo mokslinio paþinimo klausimus, filosofijà suskirstë á disciplinas, ið kuriø vëliau atsirado fizija, biologija, politologija ir kiti mokslai. Ðiuo laikotarpiu gyveno ir kûrë garsûs graikø istorikai – Herodotas ir Tukididas.
Skulptoriai iðmoko perteikti þmogaus anatomijà. Vienas ið þymiausiø senovës graikø skulptoriø Polikleitas (V a. pr. Kr.) traktate „Kanonas“ apraðë idealias þmogaus kûno proporcijas ir pagal jas sukûrë pavyzdine laikytà skulptûrà „Ieties neðëjas“, arba „Doriforas“ (440 m. pr. Kr.). Skulptûroje pradëti dràsiau vaizduoti kûno judesiai, bandyta atskleisti dvasiná þmogaus pasaulá, nuotaikas.
Helenizmo laikotarpis (323 – 30 m. pr. Kr.) siejamas su Aleksandro Makedonieèio pradëtais uþkariavimais, kai graikø kultûra skverbësi á Rytus, ágavo jiems bûdingø bruoþø ir iðplito Rytø Azijoje. Susikûrë helenistinë kultûra, gyvavusi tris ðimtmeèius teritorijose nuo Graikijos iki Ðiaurës Vakarø Indijos.
Uþkariautose þemëse buvo statoma daug naujø miestø, kurie tapo kultûros centrais. Vienas didþiausiø – Aleksandrija iki ðiol garsëja III a. pr,. Kr. Ákurtu muziejumi ir biblioteka, kurioje buvo saugoma apie 700 tûkstanèiø papiruso ritiniø, daugiausia graikø literatûros ir mokslo veikalø. Garsi buvo ir Pergamo miesto biblioteka, kurioje buvo saugoma apie 200 tûkstanèiø rankraðèiø ritiniø.
Gatvës miestuose buvo grástos, plaèios, su ðaligatviais, gyvenamøjø namø iðorë puoðiama mozaikomis, sienø tapyba. Miestuose buvo daug didingø architektûros paminklø ar jø kompleksø: Aleksandrijos ðvyturys, Pergamo akropolis.
Helenizmo laikotarpiu graikø literatûra siekë pabrëþti þmogaus individualybæ, gebëjimà neprarasti vidinës laisvës. Literatûra ëmë domëtis þmogaus buitimi, kasdieniais jo poreikiais, siprëjo psichologinis literatûros pradas (tai matyti Menandro komedijose). Suklestëjo elegijos, himnai, idilës, epigramos. Helenistinës istoriografijos virðûnë – Polibijo veikalas „Visuotinë istorija“. Jame iðdëstyta visa Vidurþemio regiono istorija nuo 220 iki 146 m. pr. Kr.
Helenistinë dailë plito Ðiaurës Afrikoje, Artimøjø Rytø teritorijose. Dailei labiausiai buvo bûdingi ðie bruoþai: graikø dailës tradicija derinta su Rytø ðaliø groþio samprata, vaizduojami dalykai detalizuojami, siekta perteikti átampà. Kurtos sudëtingos daugiafigûrës kompozicijos.
Naujosios graikø filosofinës mokyklos svarstë etinius ir gyvenimiðkus klausimus, susijusius su konkreèia þmogaus gyvenimo patirtimi. Tuo metu sistemingai plëtojosi astronomija ir su ja susijusios matematika bei mechanika. Buvo sukurta Euklido (apie 365 – 300 m. pr. Kr.) geometrija, Aristotelio geocentrinë pasaulio sistema, kurià vëliau patobulino Klaudijas Ptolemajas (apie 90 – 168 m. po Kr.), Archimedo (apie 287 – 212 m. pr. Kr.) mechaninis dangaus sferos modelis, kuriuo naudojantis galima demonstruoti planet judëjimà, mënulio fazes, Saulës ir Mënulio uþtemimus. III a pr. Kr. Aristarchas Samietis (310 – 230 m. pr. Kr.) iðkëlë heliocentrinës pasaulio sistemos idëjà, taèiau ji buvo pamirðta.
Senovës graikø mitologija ir religija. Graikai mituose bandë paaiðkinti pasaulio dievø, genèiø kilmæ, poliø kûrimàsi, nesantaikà ir karus, ugnikalniø iðsiverþimus, laiko tëkmæ. Buvo tikima, kad ðimtai dievø ir deiviø gyvena kasdiená gyvenimà, turi þmogaus pavidalà, bûdà ir jausmus. Graikø dievas, kaip ir þmogus, moka pykti, apgaudinëti, bûti neteisingas ar neiðtikimas. Kita vertus, dievai nemirtingi, jie turi nepaprastø galiø: lengvai pasiverèia kuo nors kitu, iðnyksta ar pasirodo bet kurioje vietoje. Kaip ir þmonës jie turi savo istorijas, todël kuriami mitai ir legendos. Graikø mitologija ákvëpë meninkus, raðytojus.
Senovës graikai tikëjo, kad pasaulá ið pradþiø sudarë pirmapradë medþiaga – Chaosas, ið kurio kilo þemë – Gaja ir poþeminis pasaulis – Tartaras. Gaja pagimdë sûnø Uranà – dangaus dievà. Vëliau ið Urano ir Gajos santuokos gimë titanas Kronas, kuris nuvertë savo tëva Uranà. Ið Krono atsirado jaunesnieji dievai: hadas, Poseidonas, Hestija, Demetra, Hera ir kt. Ðie dievai, vadovaujami Dzeuso, nuvertë titanà Kronà ir ëmë valdyti pasaulá. Vyriausiuoju dievu tapo Dzeusas. Dievø buveinë buvo Tesalijoje esanèio Olimpo kalno virðûnëje.
Graikø apeigas sudarë dievams skirtos maldos, iðkilmingos eitynës, aukimai ant aukurø ir ðventyklose. Dievø statulos buvo puoðiamos vainikais bei gëlëmis. Dzeusui pagerbti bûdavo rengiamos Olimpinës þaidynës. Graikai tikëjo, kad po þmogaus mirties jo siela, persikëlusi á kità pasaulá, ágyja ypatingø galiø – gali pasirodyti gyviesiems ir jiems padëti ar pakenkti. Kuo nors nusilpelnæs þmogus bûdavo sudievinamas: jam aukota, buvo atliekamos tam tikros apeigos (nuliejama vyno, aliejaus, medaus ir pan.). Herojai, gimæ ið dievø santuokos su þmonëmis, buvo laikomi pusdieviais. Bene þinomiausias ið jø buvo Heraklis.
Graikai prieð svarbius darbus, karus ar keliones klausdavo orakulø (pranaðautojø), ar dievai sumanymui palankûs. Þinomiausi orakulai buvo Dodonoje, Delfuose, Didymoje.
Senovës graikø mitologija ir religija turëjo átakos ne tik graikø literatûrai, menui, filosofijai, bet taip pat ir romënø religijai bei mitologijai. Graikø mitø siuþetais rëmësi visai Europos kultûros raidai átakos turëjæ poetai, raðytojai, dailininkai, skulptoriai, kompozitoriai.

[Elena Gilbert]

Ankstyvoji Romos istorija
Italijos lygumose nuo seno gyveno þemdirbyste ir gyvulininkyste besiverèianèios gentys – italikai (lotynai, sabinai, samnitai, umbrai ir kt.).
Etruskai. I tûkstantmeèio pr. Kr. pradþioje, nukariavæ dalá umbrø teritorijos, Apeninø pusiasalyje apsigyveno etruskai. Jiems suklestëti átakos turëjo derlingos dirvos, gausûs naudingøjø iðkasenø (ypaè metalo) telkiniai. Tai skatino metalo apdirbimà, kitø amatø ir laivybos plëtrà. Didelæ átakà etruskams darë gretimos tautos – graikai ir finikieèiai: ið graikø jie perëmë abëcëlæ, pradëjo tapyti freskas, gamino raudonfigûres ir juodafigûres vazas. Graikø demokratija veikë politinæ etruskø santvarkà (vastybës centras – miestas; karaliaus nutarimams turëjo pritarti kariø susirinkimas). Prekiaudami etruskai naudojosi finikieèiø piratavimo patirtimi, kovojo dël átakos Vidurþemio jûroje.
Etruskø miestø nepriklausomybei grësmæ këlë apie VII a. pr. Kr. ákurta Lotynø miestø sàjunga, jungusi kelias deðimtis Vidurio Italijos miestø (centras – Alba Longa). Kartaginieèiø ir graikø kolonizacija vertë telkti jëgas kovai su konkurentais. Manoma, kad tuo tikslu VII a. pr Kr. buvo ákurta etruskø Dvylikos miestø sàjunga, kuri pamaþu iðplëtë savo valdþià didelëje Apeninø pusiasalio dalyje.
Romos karalystë (753 – 510 m. pr. Kr.). Romënai atsirado susiliejus lotynø, sabinø gentims ir etruskams, kovojusiems dël vietovës, kurioje vëliau buvo pastatytas Romos miestas. Legendoje teigiama, jog miestà ákûrë Romulas ir Remas (753 m. pr. Kr.). Miestas buvo pastatytas svarbiø prekybos keliø sankirtoje, todël gretimos gentys siekë já valdyti.
Romai didelës átakos turëjo Lotynø miestø ir etruskø Dvylikos miestø sàjungos. VIII – VII a. pr. Kr. Romà valdë lotynø ir sabinø karaliai, o trys paskutinieji (VII a. pab. – VI a. pr. Kr. Pab.) buvo etruskø kilmës. Miestà valdë karalius, o jam patardavo senatas, vyresniøjø taryba. Tautos susirinkimas – komicijos – leisdavo ástatymus, atlikdavo karaliaus ávesdinimo á sostà ceremonijà, rinkdavo aukðèiausius valstybës pareigûnus, vykdë teismo funkcijas. Giminiø gentinæ priklausomybæ pabrëþë visuomenës padalijimas á tribas. Ið pradþiø jos buvo trys (etruskø, sabinø ir lotynø), vëliau jø skaièius nuolat augo. Etruskø átakà romënams rodo ir perimtos karaliø pagerbimo (triumfo) apeigos, kurios vëliau tapo karvedþiø sugráþimo su karo grobiu iðkilmëmis. Ilgà laikà romënai savo vaikus mokytis siøsdavo ne tik á Graikijà, bet ir á Etrûrijà.
Kilmingø Romos giminiø nariai buvo vadinami patricijais. Naujà postûmá Romos miesto politiniam gyvenimui suteikë ið sàjunginiø ir uþkariautø miestø atsikëlæ naujakuriai – plebëjai. Jie buvo laisvi þmonës, atlikdavo karo prievolæ, bet turëjo daug maþiau teisiø valdant valstybæ.
Karaliø epocha baigësi, kai romënai, pasinaudojæ etruskø bei graikø karais ir Dvylikos miestø sàjungos tarpusavio nesutarimais, sukilo prieð paskutiná karaliø ir já nuvertë.
Romos respublika (510 – 27 m. pr. Kr.) buvo ákurta aristokratijos (patricijø) pastangomis. Nuvertus karaliø buvo ásteigtos dviejø konsulø pareigos. Konsulai tapo pagrindine Romos respublikos politine institucija: vadovavo visai valstybës administracijai, suðaukdavo senatà bei tautos susirinkimà ir jiems pirmininkaudavo, karo metu vadovavo kariuomenei. Konsulà vieneriems metams rinkdavo tautos susirinkimas. Labai svarbus buvo senatas: jis vadovavo uþsienio politikai, sprendë karo ir taikos klausimus, rengë ástatymus ir tvirtino tautos susirinkimo sprendimus. Senato nariai tapdavo tik patricijø atstovai.
Tolesnæ Romos politinio gyvenimo raidà lëmë kova tarp patricijø ir plebëjø. Pastarieji kovojo dël teisës tapti valstybës pareigûnais. Ankstyvosios Romos respublikos laikais plebëjai sudarë didþiàjà kariumenës dalá. Pasinaudodami ðiuo pranaðumu pavojingais Romos laikotarpiais plebëjai iðsakydavo patricijams savo reikalavimus ir pasitraukdavo á Ðventàjá kalnà. Taip protestuodami 494 m. pr. Kr. iðsikovojo teisæ rinkti jø interesus ginantá pareigûnà – liaudies tribûnà, kuris galëjo atmesti (vetuoti) senato ir net aukðèiausiø pareigûnø nutarimus. Per kelis ðimtmeèius trukusià kovà plebëjai gavo teisæ tapti valstybës pareigûnais, kurti miðrias patricijø ir plebëjø ðeimas.
Kariaudama Romos respublika ásigalëjo Vidurþemio jûros pakrantëse. Pirmiausia Roma savo teritorijà pradëjo plësti Apeninø pusiasalyje. Po daugybës karø, vykusiø pirmojoje IV – III a. pr. Kr. pusëje su galais, samnitais, etruskai ir graikais, romënams pavyko ásitvirtinti visoje Italijoje. Graikams pasitraukus ið kovos dël átakos vakarinëje Vidurþemio jûros dalyje, didþiausià kliûtimi tolesnei Romos ekspansijai tapo Kartagina. Per pirmuosius du Pûnø karus (264 – 241, 218 – 201 m. pr. Kr.) po sunkiø ir dramatiðkø kovø (pvz., garsiojo kartaginieèiø karvedþio Hanibalo pergalës Kanø mûðyje 216 m. pr. Kr.) romënams pavyko uþimti Kartaginà ir sumaþinti jos ekonominæ galià. Per treèiàjá Pûnø karà (149 – 146 m. pr. Kr.) Kartagina buvo visai sunaikinta, jos teritorija tapo Romos provincija. Romënø ásigalëjimà Balkanø pusiasalyje lëmë pergalë priëð Makedonijà ir jos sàjungininkus. Jà pasiekti padëjo romënø kariuomenës jëga ir iðtvermë, geras jos aprûpinimas ir diplomatija. I a. Pr. Kr. Cezariui uþkariavus Galijà, o Oktavianui – Egiptà, Roma tapo viso Vidurþemio jûros regiono valdove.
Nuolatiniai karai nuskurdino Romos respublikos þemdirbius ir amatininkus. Nuskurdusius laisvø pilieèiø ûkius ir dirbtuves supirkinëjo turtingieji. Paplito dideli ûkiai – latifundijos, kuriose dirbo daug vergø. Nusigyvenæ þemdirbiai tapo beturèiais proletarais. Padëtá bandë taisyti broliai Grakchai. Jie siekë atkurti smulkius þemdirbiø ûkius, taigi atiminëjo ið turtingøjø þemes, kurios virðijo nustatytà valdomos þemës normà, uþkariautose teritorijose dalijo valstybines þemes. Buvo priimti ástatymai, kuriais remiantis skurstantiesiems buvo dalijami grûdai, o kariams, kilusiems ið proletarø, uþ valstybës lëðas perkami ginklai. Broliø Grakchø reformos nesulaukë pritarimo, nes buvo nukreiptos prieð turtinguosius. Jie buvo nuþudyti.
Valstybæ sukrëtë 73 – 71 m. pr. Kr. ávykæs didþiausias senovëje vergø sukilimas, kuriam vadovavo buvæs gladiatorius Spartakas. Romos padëti aspunkino tuo metu vykæs karas Ispanijoje. Sukilëliai pasiekë daug pergaliø. Jiems áveikti senatas permetë pajëgas ið Ispanijos ir Makedonijos. Galutinai sukilimà numalðino Marko Licinijaus Kraso (apie 115 – 53 m. pr. Kr.) vadovaujami legionai. Kita sukilëliø pralaimëjimo prieþastis buvo per didelis pasitikëjimas savo jëgomis po ankstesniø pergaliø ir ávairiø tautybiø sukilëliø tarpusavio nesutarimai.
Karinës pergalës, grobis ir triumfas didino karvedþiø autoritetà, todël dalis visuomenës pradëjo manyti, kad grupuoèiø tarpusavio rietenas senate turi pakeisti karinë diktatoriaus valdþia. Tai skatino karvedþiø tarpusavio kovà dël vienvaldystës. Karuose Afrikoje pasiþymëjæs karvedys Lucijus Kornelijus Sula tapo diktatoriumi (apie 82 – 79 m. pr. Kr.). Jis ëmësi reformø: átvirtino iki tol tik tradicija paremtà senato valdþià, visai sumaþino liaudies tribûnø ir tautos susirinkimo reikðmæ. Sulos reformos apribojo demokratines Romos pilieèiø teises.
Romos respublikoje po Sulos mirties vël prasidëjo karvedþiø tarpusavio kovos, kurias nutraukë 60 m. pr. Kr. sudarytas Gajaus Julijaus Cezario, Gnëjaus Pompëjaus (106 – 48 m. pr. Kr.) ir Marko Licinijaus Kraso Pirmasis triumviratas. Tik po ilgos kovos valdþioje ásitvirtino Gajus Julijus Cezaris (100 – 44 m. pr. Kr.). Tapæs diktatoriumi, jis apribojo provincijø savivaldà, padidino mokesèiø rinkëjø kontrolæ ir papildë senatà savo ðalininkais. Bijodami, kad sustiprës jo valdþia, senatoriai surengë sàmokslà ir 44 m. pr. Kr. já nuþudë. Respublikos ðalininkams nepavyko atstatyti senosios santvarkos. 43 m. valdþià perëmë Antrojo triumvirato nariai.

[Elena Gilbert]

Romos imperija
Po Gajaus Julijaus Cezario nuþudymo, tarp respublikos gynëjø ir diktatûros ðalininkø prasidëjo kova dël valdþios. Pastariesiems vadovavo Cezario ápëdinis Gajus Julijus Cezaris Oktavianas, kuris su karvedþiais Marku Antonijumi ir Marku Emilijumi Lepidu sudarë Antràjá triumviratà (43 m. pr. Kr.), nukreiptà prieð Cezario þudikus bei prieðininkus ir respublikos ðalininkus. Nugalëjus respublikonus prasidëjo kova tarp paèiø triumviratø. Lepidas buvo nuðalintas, kiti du triumvirato nariai pasidalijo valstybæ: Markui Antonijui atiteko rytinës provincijos, o Oktavianui – vakarinë vasltybës dalis. Markas Antonijus suartëjo su savo sàjungininke Egipto valdove Kleopatra ir 37 m. pr. Kr. jà vedë. Netrukus prasidëjo tarpusavio kova tarp Oktaviano ir Antonijaus. Po Oktaviano pergalës kare Egiptas tapo Romos provincija, o Markas Antonijus ir Kleopatra nusiþudë.
Nugalëjæs prieðininkus, Oktavianas tapo vienvaldþiu Romos valdytoju. Jis atsisakë diktatoriaus titulo ir formaliai atkûrë respublikà. Uþ tai senatas jam suteikë Augusto, „iðaukðtintojo“, garbës vardà. Vëliau Romos Marso lauke buvo paðventintas Augusto taikos aukuras, o po mirties sudievintas ir pats Oktavianas.
Oktavianas Augustas (valdë 27 m. pr. Kr. – 14 m. po Kr.) buvo pirmasis princepsas (pirmasis senate). Jis ágijo konsulo, liaudies tribûno, vyriausiojo þynio ágaliojimus, ir tai leido jam savo rankose sutelkti ástatymø leidþiamàjà, vykdomàjà, karinæ bei religinæ valdþias. Oktaviano ávesta principato santvarka iðvengë didelio visuomenës pasiprieðinimo, nes buvo iðsaugotos pagrindinës Romos respublikos institucijos. Oktavianas rûpinosi visuomenës dorove, tam tikrais ástatymais bandë atkurti senuosius Romos paproèius.
Po sëkmingø Oktaviano Augusto karo þygiø Romos imperijos provincijomis tapo dalis Germanijos, Dunojaus upës baseino ir Maþosios Azijos teritorijø. Sustiprëjus imperatoriaus Oktaviano valdþiai, buvo iðvengta tarpusavio kovø, uþtikrinta apie du amþius valstybëje trukusi Romos taika (pax Romana). Suklestëjo pagrindinës ûkio ðakos – þemës ûkis, amatai ir prekyba.
Oktavianas Augustas tæsë Gajaus Julijaus Cezario tradicijà ir savo ápëdiniu paskyrë karvedá Klaidijø Neronà Tiberijø (valdë 14 – 37 m. po Kr.). Tradicija skirti ápëdinius tæsësi iki 96 m. po Kr. Ðiuo laikotarpiu vyko karai su germanais, teko malðinti sukilimus provincijose.
Principatas Romos imperijà pavertë stipria ir centralizuota valstybe, bet imperatoriaus valdþios perdavimas skiriant ápëdiná nepadëjo iðvengti sàmokslø. Nuo 96 m. po Kr. taikus imperatoriaus valdþios perdavimas buvo uþtikrinamas ásisûnijant ápëdiná. Tai vadinamosios Antoninø dinastijos laikai, kai Romos imperija labiausiai klestëjo kariniu, politiniu ir ekonominiu poþiûriu. Trajanas (valdë 98 – 117 m. po Kr.) buvo paskutinis imperatorius, uþkariavimais plëtæs imperijos ribas. Jo ápëdiniai siekë apginti jau esamas valdas. Imperijos pasienio ruoþuose buvo gerokai iðplësta dar I a. po Kr. Pabaigoje pradëta statyti gynybiniø árengimø sistema – limitai. Uþkariavimai romënams leido kontroliuoti prekybos kelius á Indijà ir Kinijà. Po filosofo imperatoriaus Marko Aurelijaus mirties prasidëjo Romos imperijos nuosmukis. Paskutinis Antoninø dinastijos imperatorius Komodas, Marko Aurelijaus sûnus, garsëjo þiaurumu ir despotiðku valdymu. Komodas labia mëgo pramogas, ypaè gladiatoriø kautynes (netgi pats jose dalyvaudavo), o tai maþino valstybës finansus. Prasidëjo maiðtai, ir imperatorius buvo nuþudytas sàmokslininkø.
Po ilgos karvedþiø tarpusavio kovos valdþioje ásitvirtino Severø dinastija, kuri savo valdþios teisëtumà grindë karine jëga. Ðios dinastijos imperatoriai siekë neribotos valdþios, varþë senato veiklà ir persekiojo senatorius. Imperatoriai leido legionieriams kurti ðeimas ir ásigyti þemës, padidino atlygá uþ karinæ tarnybà, eiliniams kariams atsivërë didesnës karjeros galimybës. Tarnauti Romos legionuose tapo garbinga, atsirado daugiau savanoriø. Visiems laisviems Romos imperijos gyventojams buvo suteikta pilietybë. Nepaklûstantys buvo þiauriai baudþiami, bet didelë kariuomenë ir valdininkija nebesugebëjo uþtikrinti, kad bûtø surinkti mokesèiai, provincijose numalðinti sukilimai, sustabdytas ûkio smukimas.
Þlugus Severø dinastijai imperatorius pradëjo rinkti legionieriai. Prasidëjo “kareiviø imperatoriø” (valdë 235 – 284 m. po Kr.) laikotarpis. Imperatoriais tapdavo karvedþiai, pasiþymëjæ mûðiuose. Jie siekë atremti germane ásiverþimus ir iðsaugoti Romos imperijos teritoriná vientisumà. Imperatorius daþniausiai nuþudydavo sàmokslininkai, todël valstybës valdymo ir ûkio reformos nebuvo vykdomos. Imperijà iðtiko gili vidinë krizë. Jai grësmæ këlë daþni germanø antpuoliai, o Rytuose – galinga Sasanidø dinastijos valdoma Persija.
Padëtá valstybëje pavyko pagerinti imperatoriui Dioklecianui. Jis ávedë tetrarchijà (“keturiø valdymà”): imperijà valdë kartu su Maksimianu (jie abu buvo tituluojami augustais), vëliau jø pagalbininkais buvo paskirti du karvedþiai. Pastariesiems suteiktas cezario titulas. Naujoji sistema palengvino atskirø imperijos daliø valdymà, uþtikrino nuoseklø valdþios perdavimà ateityje, uþkirto kelià sàmokslams, skirtingose vietose kovojantys tetrarchai sugebëjo atremti iðorës prieðus ir taip atkûrë teritoriná valstybës vientisumà. Dioklecianas ávykdë administracinæ Romos imperijos reformà ir valstybæ padalijo á 12 diecezijø ir 101 provincijà. Diacezijas ir provincijas valdë imperatoriaus paskirti valdininkai, turëjæ priþiûrëti, kad bûtø surinkti mokesèiai ir vykdomi ástatymai. Siekiant uþtikrinti tam tikrà surenkamø mokesèiø kieká buvo ávykdytas visuotinis gyventojø suraðymas, amatininkams buvo draudþiama keisti gyvenamàjà vietà ir profesijà, o neturintiems savo þemës þemdirbiams – nuomoti þemæ ið kito ðeimininko. Tetrarchai sutelkë dëmesá á atskirø Romos imperijos daliø problemas, sumaþëjo Romos miesto reikðmë. Imperatoriui valstybës valdymo klausimais patarë sosto taryba. Ðios reformos Dioklecianui suteikë neribotà valdþià, o jo sukurta santvarka vadinama dominatu.
Paskutinis galingas Romos imperijos valdovas buvo Konstantinas Didysis (valdë 306 – 337 m. po Kr., nuo 324 m. po Kr. – vienvaldis), kuris tobulino dominatu pagrástà valstybës santvarkà. Pagal administracinæ reformà tetrarchus pakeitë keturi imperatoriaus skiriami aukðèiausi valdininkai, padidintas diecezijø ir provincijø skaièius, ávykdyta karinë reforma: atsirado lauko kariuomenë, pasienio daliniai ir imperatoriaus gvardijos dalys. Milano ediktas (313 m. po Kr.) uþtikrino krikðèioniø religijai lygias teises su kitomis. Konstantino Didþiojo reformomis buvo sustiprintas centralizuotas valstybës valdymas, padidëjo mokesèiai, valdininkø ir kariø skaièius.
Imperatoriams Dioklecianui ir Konstantinui Didþiajam pavyko nuo persu ásiverþimø apginti rytines Romos imperijos sienas. Tai sudarë sàlygas ûkiui ir kultûrai Imperijoje atgyti. Suklestëjo naujoji sostinë – Konstantinopolis. Rytinëje Romos imperijos dalyje turtingas graikø ir romënø kultûros paveldas kartu su krikðèionybe tapo viduramþiais klestëjusios Bizantijos kultûros pagrindu. Vakarinæ Romos imperijos dalá nuolat niokodavo germane gentys. Paskutiniam vienalytës Romos imperijos valdovui Teodosijui I Didþiajam (valdë 379 – 395 m. po Kr.) pavyko nugalëti frankus ir trumpam suvienyti Imperijà. Po jo mirties pagal testamentà Imperijà á dvi dalis pasidalijo jo sûnûs. V a. po Kr. vakarinæ Imperijos dalá nusiaubë hunai, vandalai ir gotai. Barbarø genèiø vadai pamaþu tapo átakinga Vakarø Romos imperijos politine jëga. 476 m. po Kr. imperatoriaus gvardijos vadas germanas Odoakras nuvertë paskutiná vakarø Romos imperatoriø Romulà.

[Elena Gilbert]

Bizantija
V a. pabaigoje Vakarø Romos imperija þlugo, o Rytø Romos, arba Bizantijos, imperija per Didájá tautø kraustymàsá – iðliko. Bizantijos valstybë valdë didelæ teritorijà, kuri apëmë beveik visa Balkanø pusiasalá, Maþàjà Azijà, Sirijà ir Egiptà. Ðioje valstybëje imperatoriai turëjo neribotà pasaulietinæ valdþià, Krikðèioniø baþnyèia taip pat ið esmës buvo jiems pavaldi. Imperatoriai nuspræsdavo, kà skirti baþnyèios vadovu – Konstantinopolio patriarchu, galëjo já nuðalinti, kiðosi á religinius ginèus, gynë tikràjá (ortodoksø) tikëjimà. Vienas ið þymiausiø valdovø buvo Justinianas I Didysis (valdë 527 – 565 m.). Jis bandë atkurti buvusios Romos imperijos galybæ, uþëmë visà Italijà, didelæ dalá romëniðkosios Afrikos ir pietinæ Ispanijos dalá. Karinius Bizantijos veiksmus nutraukë 543 m. kilusi maro epidemija ir aktyvus uþkariaujamø kraðtø prieðinimasis. Po ðiø karø ásigalëjusi taika sudarë palankias sàlygas plëtotis prekybai, amatams, kultûrai. Justinianas sukûrë veiksmingà centralizuotà administracijà, iðleido dekretus, nukreiptus pries stambiuosius þemvaldþius ir ginanèius smulkiuosius þemdirbius – valstybës karinës ir finansinës stiprybës pagrindà. Siekiant uþkirsti kelià tuo laikotarpiu vyravusiai ástaymø leidimo anarchijai ir tarpusavio prieðtaravimams, Justiano iniciatyva buvo sukurta komisija, kuri surinko, perþiûrëjo ir kodifikavo romënø teisæ, iðleido ástyamø rinkinius, taip pat garsøjá Justiniano kodeksà (529 m.). Jame Bizantijos teisininkai romënø ástatymus pakeitë ir pritaikë naujos krikðèioniðkos visuomenës poreikiams.
Bizantijoje ekonominëmis priemonëmis buvo siekiama plësti prekybà. Vakarø Europos miestai dël ekonominio nuosmukio prabangos prekes gabenosi ið Rytø ðaliø – Kinijos ir Indijos. Prekiauti su ðiomis ðalimis trukdë persai, vëliau arabai, todël ieðkota aplinkiniø keliø arba net gudrauta (pvz., Konstantinopolyje, Antiochijoje ir Tëbuose avyko pradëti ðilko gamybà – vienuoliai slapta tuðèiavidurëse lazdose ið Kinijos atgabeno grieþtai draudþiamà iðveþti “prekæ” – ðilkaverpio lëliukes). Á Bizantijà plûdo naujos prabangos prekës: kailiai ið Ðiaurës ðaliø, gintaras ið Baltijos jûros pakranèiø, brangakmeniai ið Vidurinës Azijos. Bizantijos sostinë Konstantinopolis tapo prekybinio pasaulio sostine, tai buvo vienintelis miestas to meto Eurpoje, turëjæs vandentieká ir kanalizacijà. Prekybai klestëti átakos turëjo ir jûreivystë – á kitas ðalis laivais buvo gabenami vietiniai gaminiai (papuoðalai, namø ûkio reikmenys, vilna, linas, oda). Justiniano laikais buvo vykdomi vieðieji darbai: statytos sienos, vieðieji pastatai, didingos baþnyèios, pavyzdþiui, kupolinis Ðv. Sofijos soboras.
Iki VII a. vidurio Bizantijai pavyko iðlaikyti galià, bet vëliau iðkilo sunkumø. Justiniano ápëdiniai veltui bandë iðsaugoti atkovotas teritorijas, kurios atiteko slavams, persams, avarams. Imperijai liko tik graikiðkosios jos teritorijos, todël graikø kalba buvo paskelbta oficialia (anksèiau buvo lotynø). Imperatorius Heraklëjas (valdë 610-641 m.) reformavo vidaus ástatymus ir ásteigë temas – karines administracines apygardas. Kiekvienoje temoje kareiviai gaudavo nuosavos þemës ir tapdavo savarankiðkais valstieèiais. Uþ tai jie turëjo ginti temas karuose. Gynyba sustiprëjo, valstybës ekonomika – taip pat, nes valstieèiai mokëjo mokesèius.
VII a. pr. kovose su persais Bizantija prarado Egiptà ir Palestinà, vëliau ðias teritorijas uþkariavo arabai. 717-718 m. Konstantinopolá ið jûros ir ið sausumos pusiø buvo apgulæ arabai. Dël atðiaurios þiemos, bizantieèiø svaidomos “graikø ugnies” (parako, dervos ir sieros miðinys, kuris dega ant vandens), bado savo tikslø arabai nepasiekë. 813 m. Konstantinopoliui grasino bulgarai, kurie pasitraukë tik pasiraðæ naudingà taikos sutartá.
X a. Bizantija vël suklestëjo. Tam átakos turëjo veiksminga gynyba, tvirta ekonomika ir prekyba. Rytuose ir Balkanø pusiasalyje buvo atkariautos didelës sritys. Bet XI a. pab. Ið rytø á Maþàjà Azijà ëmë verþtis tiurkø gentys. Nesibaigiantys karai suþlugdë temø sistemà. Nuolat kariaudami valstieèiai nepajëgë sumokëti mokesèiø, o stambieji þemvaldþiai uþvaldydavo vis daugiau þemiø. Imperatoriaus pajamos sumaþëjo, smuko kariø morale. Pietø Europos (ypaè Italijos) miestai sustiprëjo. Prekyba ëmë garsëti Venecija. Ji nukreipë Ketvirtojo kryþiaus þygio dalyvius pries savo konkurentà Konstantinopolá. Miestas buvo nusiaubtas. Konstantinopolis ir nemaþa Bizantijos dalis nuo 1204 iki 1261 m. priklausë kryþiuoèiø ákurtai Lotynø imperijai. Arabai ir vakarø Europos prekybininkai pakirto prekybinæ Bizantijos galià, temø sistema suiro, kariuomenëje vis daugëjo samdiniø. Á Bizantijos imperijà vis atkakliau verþësi turkai (ið pradþiø turkai seldþiukai, o nuo antrosios XIV a. pusës – turkai osmanai). 1453 m. turkams osmanams ðturmavus Konstantinopolá, Imperija þlugo. XIX a. pab. – XX a. pr. Ið turkø osmanø nepriklausomybæ atsikovojo buvusios Bizantijos imperijos tautos (graikai), o didþiojoje azijinëje jos dalyje ir dabar gyvuoja Turkijos valstybë.
Bizantija buvo aukðtos kultûros ðalis. Joje nuo V a. veikë aukðtosios mokyklos, buvo raðomos istorijos kronikos, ðventøjø gyvenimø apraðymai, þodynai, sudarinëjami þemëlapiai. Suklestëjo archiktektûra, tapyba, mozaika ir amatai. Tapyba tapo simboliðkesnë, abstraktesnë, paveiksluose vyravo asketizmo idealai. Rankraðèiai buvo iliustruojami miniatiûromis, kuriamos praðmatnios margaspalvës mozaikos, naudotas ið arabø perimtas emails. Ðis menas turëjo átakos ðalims, ið Bizantijos priëmusioms krikðtà – Rusiai, Bulgarijai, Serbijai.