Post by Elena Gilbert on Jun 14, 2012 4:40:11 GMT -5
I bandymø dienos
Liudà Vasará ir kitus klierikus kasdien budina devyni kieti, plieniniai skambalo smûgiai penktà valandà ryto. Naujokai pirmameèiai gyvena17-ame kambaryje, dar vadinamame labirintu. Tà dienà baigiasi penkiø dienø rekolekcijos, po kuriø jie pirmà kartà uþsivilks sutanas. Liudà Vasará nuo ðios minties pagavo iðkilminga nuotaika. Liudas Vasaris nusprendë atsigauti tyru oru sode. Klierikø gyvenimebuvo grieþta tvarka. Jie turëjo kasdien eiti á koplyèià rytmetinëm maldom ir meditacijai, eiti miðiø, atlanktyi Ðvenèiausiàjá, bûdavo laisvas laikas – rekreacija, tylëjimo laikas, skirtas darbui, kurio metu negalima kalbëtis nei vaikðèioti, rektorius duodavo gero kunigo elgesio pamokas, taip pat á jø dienotvarkæ áæjo didelis susikaupimo laikas, skirtas dvasios skaitymui ir darbui, iðpaþintys, vsàþinës perkratymai. Pasirinkæ kunigystës ateitá, klierikai tuëdavo iðsiþadëti laisvës, jaunatvës ir visø pasaulio vilioniø. Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotyniðkai su lenkiðkais áterpimais, o meditacijø punktus lenkiðkai. Liudas Vasaris negalvojo apie motyvus, kurie já galëjo patraukti á seminarijà. Jis tik þinojo, kad taip reikia. Tëvø noras nusvërë daug, taèiau ir pats Liudas linko á seminarijos pusæ. 1905 m. revoliucijos metu Liudà Vasará sukrëtë du nutikimai: vienas jo draugas ið baþnyèios parsineðë Komunijà reikalauti stebuklo ir árodyti, kad joje nesà Dievo. Kilo skandalas, o kiekvienam gimnazistui teko prisiklausyti aimanø, bauginimø bei grasinimø. Antras Liudo draugas nusiðovë, susirgæs veneros liga, netekæs gyvenimo tikslo ir kad gyventi esà nusibodo. Liudas Vasaris buvo tikás, taèiau abejoniø turëjo. Mokydamasis gimnazijoje, Liudas priklausë slaptai kuopelei,kur buvo aiðkinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar ðis tas ið gamtamokslio. Liudà Vasará pagavo jaunuoliðkas idealizmas, entuziazmas, dideliø darbø noras. Jis troðko dirbti Lietuvai – raðyti. Ji buvo pagavæs patriotizmas. Maironis Liudui Vasariui tapo milþinu, dievaièiu, idealu, sektinu pavyzdþiu, o jis gi buvo kunigas.
Sutanà reikdavo uþsivilkti kalbant tam tikrà maldelæ.Retai kam sutana tikdavo. Variokas vienintelis atrodë geriausiai, apsivilkæs sutanà. Variokas buvo stam,besnis, labiau subrendæs, jis turëjo dëdæ kunigà. Variokas iðjuokë kunigus, kurie atrodë juokingai sutanose, nes daugumai jos netiko. Liudas vasaris buvo jaunas, septyniolikos metø, liesas, laibutis, visai dar vaikiðku veidu, iðaugimui pasiûta sutana, panaðus á berniokà, apsivilkusá tëvo drabuþiais.
Paèioj seminarijos virðûnëj buvo vyskupas, taèiau seminarijoje, á kurià ástojo Liudas, klierikai vyskupo valdþià maþai jautë. Svarbiausias tiesioginis seminarijos virðininkas buvo rektorius. Jis stroopiai sekdavo seminarijos gyvenimà, jam buvo duodamos reliacijos ið klierikø elgesio, á já reikëdavo keriptis svarbiu reikalu. Rektorius buvo tiesus, þilagalvis, auksuotais akiniais pralotas Valeðkevièius, senos kartos ir senø paþiûrø þmogus. Jis nepripaþino jaunosios lietuviø kultûros, su klierikais niekad neiðtarë lietuviðko þodþio. Klerikai jo bijojo kap ugnies. Jis garsiai kosëdavo ir krankðdavo, tad klierikai girdëdavo já ið tolo. Antrasis seminarijos virðininkas buvo Mazurkovskis – storas, plikas, plaèiaburnis, visados saldþia ir dievobaiminga mina þmogus. Klierikui labai svarbi buvo opinija. Didelës átakos klierikam darë dvasios tëvas – viso jø dvasinio gyvenimo vadovas. Patikimiausias paskutinio kurso klierikas bûdavo skiriamas seminarijos dekanu. Klierikas, turás geresná balsà ir mokàs kiek muzikos, buvo skiriamas dirigentu.Jo pareiga vesti seminarijos chorà.
Liudas Vasaris,, gyvendamas seminarijoje, priprato prie punktualumo, tvarkos, nebijoti sunkaus, bet juodo darbo ir jo nevengdavo: tempdavo didþiulius kruopø arba kopûstø puodus, ðluostydavo dulkes, valydavo grindis. Seminarijoje daugiausia dëmesio buvo skiriama mokslui. Klirikai turëjo iðmokti lenkø ir lotynø kalbos.
Liudas vasaris manë, kad ástojus á seminarijà juoms ims átikinëti, pateiks nesugriaunamus argumentus, jog Dievas yra, iðsklaidys jø abejones. Dël to jø tikëjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Bet to nebuvo.
Gyvas tikëjimas turi bûti pagrástas Dievo meile, o Dievo meilë turi bûti ajuèiama. Liudo Vasario Dievas tai kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kurá kvëpuojam, kaip ðviesa, kurioj regim. Be visø tø daiktø mes gyventi negalëtume, bet á juos jausmu nereaguojam, jø nemylim.
Liudas vasaris pasiþymëjo drovumu ir uþdarumu.
Visame seminarijos auklëjime didþiausia charakterio yda buvo laikoma puikybë.
Variokas pasiþymëjo noru ginèytis, nesivaldymu, uþgailiu tonu, neslepiama panieka. Vasaris ir Variokas mokësi toje paèioje gimnazijoje, bet draugai nebuvo. Variokas mokësi prastai, nepriklausë jokioms kuopelëms, mëgo sukinëtis aplink paneles ir buvo didelis dabita. Variokas stojo á seminarijà þinodamas, jog bus blogas kunigas, ir norëdamas tokiu bûti, dël karjeros. Jis iðsakë daugybæ priekaiðtø kunigijai, dël kuriø Liudas Vasaris palaikë já ciniku. Variokas vylësi, jog dëdës uþtariamas, pateks vikaru á gerà parapijà. Paskui gaus klebonijà, taps dekanu, ásës á kapitulà, ir visko pasieks naudodamasis pataikavimu vyresnybei bei veidmainiavimu.
Po poros dienø Vasaris uþklupo Variokà auklëej vartant iliustruotà komplektà. Vasaris iðvydo didelá paveikslà, vaizduojantá moterá, „vergæ nelaisvëje“. Per iðpaþinti Vasaris prisipaþino, þiûrëjæs nepadoriø paveikslëliø.
Po poros savaièiø nuo vasario pokalbio su Varioku, jis áëjo á aulæ ir pareiðkë, jogs iðeina ið seminarijos.
Atvykus Liudo Vasario tëvams, jie, pamatæ sûnø kunigiðkais rûbais, sumiðo ir neþinojo, kaip pasisveikinti. Tëvas puolë buèiuoti Liudo rankà, dël ko Liudui pasidarë gëda. Motinos akyse pasirodë dþiaugsmo aðaros, niekas nepratarë viens kitam në þodþio. Tëvai vadino Liudà „jûs, kunigëli“, dël ko jam buvo skaudu. Jis norëjo, kad bûtø taip, kaip ankðèiau, kai Liudà vadindavo „tu, Liudai“. Liudas norëjo suþinoti, kà tëvai pasakytø iðstojimo klaismu, dël to parodë á iðeinantá Variokà. Tëvø nutaika iðkart psikeitë. Tëvas metë rûstø þvilgsná á Variokà, o motina su baime paþiûrëjo á sûnø. Anot tëvø, kas seminarijà pameta, tà ir Dievas pameta. Doro þmogaus ið tokio nebus.
Petras Kasaitis, Juozas Petryla ir kazys Balselis „uþpuolë“ Liudà Vasará kambaryje, vadinamame „þiurkininku“, kadangi Liudas gavo ið tëvø ðiokiø tokiø vaiðiø. Jiems taip bepuotaujant, susukambo skambalas, ir netrukus jie buvo áspëti, kad ateina rektorius. Liudas vasaris liko stovëti prie dëþës, kai jo likusiejib draugai iðsislapstë. Rektorius já uþklupo.
Opinija – be galo svarbus dalykas seminaristo gyvenime. Svarbu sudaryti gerà nuomonæ virðininiko, rektoriaus, akyse.
Atëjus pirmøjø atostogø dienai, Liudas Vasaris keliavo savo tëviðkën, taèiau nematë pralsenkanèiø peizaþø bei vaizzdø, jis juto paèià Gamtà, jos visumà, besireiðkianèià ir miðkais, ir eþerais, ir kalvomis, ir saulës spinduliais, ir kitø reiðkiniø gausumu.
Liudà Vasará pasitiko motina, su aðaromis akyse, ir broliai bei seserys, neþinodami kaip su Liudu sveikintis, o pasisveikinæ, traukësi á ðalá.
Liudas nuvaþiavo á Petrylos tëviðkæ. Kai jiedu iðëjo pasivaikðèioi á sodà, po kurio laiko Liudas pastebëjo Trikauskà ir Liucæ, pastaroji buvo klebono seserëèia.
Liucë pilstë kavà klebonikos salione, kurLiudas pirmà kartà pamtë jà ið arti. Liucë buvo graþi, tamsiaplaukë, apie 20 metø, saule ádegusi. Truputá kumpa nosis ir greitai mëtomi spindièiø akiø þvilgsniai darë jos veidà dràsø ar net iððaukiantá. Liucë sukëlë Liudui smalsumà. Kai ði prisiartino prie ápilti kavos, Liudas dëdamas sukrë apliejo jai rankà karðtà kava. Liudas tada norëjo á þemæ prasmegit. Jis nepratarë në þodþio, jautësi susigëdæs ir juokingas.
Atostogoms baigiantis, Liudas dar kartà buvyko pas Petrylà á tëviðkæ, norëdamas pamatyti Liucæ. Jis vaizduotëje ëmë kurti planà, kaip turëtø atrodyti jø pirmas susitikimas. Buvo atvykæs studentas, kuris ëmë pasakoti, jog pasauliðkiø inteligentø duona sunkesnë nei kunigø. Jis paþërë daugybæ argumentø: „Kaþin ar Valanèiø ir Maironiø nuo[pelnai atsveria katalikø kunigijos lenkinimo darbà Lietuvoje.“ „kas, pagaliau, prikëlë Lietuvà? Ar Valanèius su baranausku? Ne, prikëlë Basanavièius, Jankus, Ðliûpas, Kudirka, Vileiðis! “Auðra“ ir „varpas“ – ðtai du lietuviø tautos prisikëlimo veiksniai, abudu kunigijos iðkeikti.“ „Kas pirmieji pradëjo spausdinti lietuviðkas knygas? Reformatai! Katalikai tik tuomet pradëjo raðyti lietuviðkai, kada reikëjo kovoti su reformatais, kada savo kailis parûpo!”
Vasaris iðspruko á sodà, kur prie jo priëjusi Liucë uþspaudë rankomis jam akis. Liudas vasaris paisjuto sutrikæs, susigëdæs, kai pajuto jos kûna, prigludusá prie jo, be to jam trukdë kvëpuoti. Jis ëmë maldauti, kà já paleistø, o Liucë já pamëgdþiojo, dël ko Liudas pasijuto dar blogiau ir labiau susigëdæs.
Liucë buvo dràsi, savuimi pastikinti, o Liudas – negraþus (taip jis apie save manë), lëtas, baugðtus ir nevikrus. Pasiþymëti Liucës akyse jam atrodë svarbiau, negu ásigyti gerà opinijà seminarijos vyresnybëj. Jis norëjo bûti vyriðkesnis, kad Liucë nagelëtø jo paðiepti, jis norëjo jai patikti.
Po dviejø savaièiø gráþo á seminarijà, dël ligos pavëlavæs, treèio kurso klierikas lenkas, ir Vasariui buvo ásakyta uþleisti jam savo vietà, o paèiam kraustytis á “labirintà”, nors pora pirmameèiø dël kiaþkokiø sumetim,ø buvo apgyvendinti kambariuose, dël to toks neteisingumas sukëlë Liudui Vasariui protesto audrà.
Vasaris nuëjo pas inspektoriø Mazurkovská praðyti, kad jo nekeltø á “labirintà”. Jis pasiteisino bloga sveikata, bet Mazurkovskis tai nuleido niekais, ir jam teko kraustytis.
Liudas vasaris turëjo giedoti psalms, kai Baþnyèioje vyko nekalto prasidëjimo atlaidai. Tada jis iðvydo moterá, aukðtà ir lieknà, dar jaunà, bet jau pilno subrendimo amþiuje. Ji vilkëjo tamsiu rûbu, o galvà ir veidà apsigaubusi baltu ðaliu. Jos tamsûs plaukai pabrëþë ðalio baltumà ir pailgo jos veido ðevlnø ir ðviesø rausvumà. Vasaris gavo áspûdá, kad jos jos veidas ramus, bet liûdnas, irk ad ji nemato ir nejauèia nieko, kas aplink vyksta.
Ta Nepaþástamoji baþnyèioje ákvëpë Liudà Vasará ir jis paraðë pirmàjá eilëraðtá.
Seminarijoje laikraðèiai uþdrausti skaityti popeþiaus ásakymu, bet kai kurie juos skaito slapta. Knygininkas Jonelaitis davë Liudui vasariui “Draugijos” sàsiuviná. Liudas Vasaris paraðë dar vienà eilëraðtá ir nuneðë savo kûrybà Jonelaièiui. Tasai paþadëjo parodyti þmogui, egriau apie tai nusimananèiam, ir pasakyti jo nuomonæ. Liudo Vasario eilëraðtis buvo iðspausdintas.
Liudas vasaris tapo slaptos lioetuviø kleirikø draugijos “Ðviesa” nariu. Jai priklausë Petras varnënas, aukðtas, laibas, blondinas, geriausias seminarijoje literatûros þinovas, Jonelaitis, bei Matas Sereika, pilnai subrendæs vyras, linkæs á visuomenës mokslus, kuris turëjo gerà iðkalbà ir kietà, bent kiek ðiukðtokà bûdà. Draugijos tikslas – lavintis ir ruoðtis Baþnyèios ir visuomenës darbui Lietuvoje. “Ðviesa” jungia gabesniuosius klierikus, stiprina jø dvasià, kursto patriotiðkumà ir atsparumà nepalankioj seminarijos atmosferoj, auklëja ir sàmonina kunigus visuomenininkus, raðytojus.
Liucë ir klebonas atvyko pas Liudà Vasará aplnakyti. Buvo ir Petryla. Liucë ið tikrøjø norëjo palankyti klierikus, o ne pamatyti seminarijà, nors ðiuo tikslu. Ji praminë iudà Vasará Pavasarëliu.
Liudà Vasará ir kitus klierikus kasdien budina devyni kieti, plieniniai skambalo smûgiai penktà valandà ryto. Naujokai pirmameèiai gyvena17-ame kambaryje, dar vadinamame labirintu. Tà dienà baigiasi penkiø dienø rekolekcijos, po kuriø jie pirmà kartà uþsivilks sutanas. Liudà Vasará nuo ðios minties pagavo iðkilminga nuotaika. Liudas Vasaris nusprendë atsigauti tyru oru sode. Klierikø gyvenimebuvo grieþta tvarka. Jie turëjo kasdien eiti á koplyèià rytmetinëm maldom ir meditacijai, eiti miðiø, atlanktyi Ðvenèiausiàjá, bûdavo laisvas laikas – rekreacija, tylëjimo laikas, skirtas darbui, kurio metu negalima kalbëtis nei vaikðèioti, rektorius duodavo gero kunigo elgesio pamokas, taip pat á jø dienotvarkæ áæjo didelis susikaupimo laikas, skirtas dvasios skaitymui ir darbui, iðpaþintys, vsàþinës perkratymai. Pasirinkæ kunigystës ateitá, klierikai tuëdavo iðsiþadëti laisvës, jaunatvës ir visø pasaulio vilioniø. Visas maldas tada seminarijoj skaitydavo lotyniðkai su lenkiðkais áterpimais, o meditacijø punktus lenkiðkai. Liudas Vasaris negalvojo apie motyvus, kurie já galëjo patraukti á seminarijà. Jis tik þinojo, kad taip reikia. Tëvø noras nusvërë daug, taèiau ir pats Liudas linko á seminarijos pusæ. 1905 m. revoliucijos metu Liudà Vasará sukrëtë du nutikimai: vienas jo draugas ið baþnyèios parsineðë Komunijà reikalauti stebuklo ir árodyti, kad joje nesà Dievo. Kilo skandalas, o kiekvienam gimnazistui teko prisiklausyti aimanø, bauginimø bei grasinimø. Antras Liudo draugas nusiðovë, susirgæs veneros liga, netekæs gyvenimo tikslo ir kad gyventi esà nusibodo. Liudas Vasaris buvo tikás, taèiau abejoniø turëjo. Mokydamasis gimnazijoje, Liudas priklausë slaptai kuopelei,kur buvo aiðkinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar ðis tas ið gamtamokslio. Liudà Vasará pagavo jaunuoliðkas idealizmas, entuziazmas, dideliø darbø noras. Jis troðko dirbti Lietuvai – raðyti. Ji buvo pagavæs patriotizmas. Maironis Liudui Vasariui tapo milþinu, dievaièiu, idealu, sektinu pavyzdþiu, o jis gi buvo kunigas.
Sutanà reikdavo uþsivilkti kalbant tam tikrà maldelæ.Retai kam sutana tikdavo. Variokas vienintelis atrodë geriausiai, apsivilkæs sutanà. Variokas buvo stam,besnis, labiau subrendæs, jis turëjo dëdæ kunigà. Variokas iðjuokë kunigus, kurie atrodë juokingai sutanose, nes daugumai jos netiko. Liudas vasaris buvo jaunas, septyniolikos metø, liesas, laibutis, visai dar vaikiðku veidu, iðaugimui pasiûta sutana, panaðus á berniokà, apsivilkusá tëvo drabuþiais.
Paèioj seminarijos virðûnëj buvo vyskupas, taèiau seminarijoje, á kurià ástojo Liudas, klierikai vyskupo valdþià maþai jautë. Svarbiausias tiesioginis seminarijos virðininkas buvo rektorius. Jis stroopiai sekdavo seminarijos gyvenimà, jam buvo duodamos reliacijos ið klierikø elgesio, á já reikëdavo keriptis svarbiu reikalu. Rektorius buvo tiesus, þilagalvis, auksuotais akiniais pralotas Valeðkevièius, senos kartos ir senø paþiûrø þmogus. Jis nepripaþino jaunosios lietuviø kultûros, su klierikais niekad neiðtarë lietuviðko þodþio. Klerikai jo bijojo kap ugnies. Jis garsiai kosëdavo ir krankðdavo, tad klierikai girdëdavo já ið tolo. Antrasis seminarijos virðininkas buvo Mazurkovskis – storas, plikas, plaèiaburnis, visados saldþia ir dievobaiminga mina þmogus. Klierikui labai svarbi buvo opinija. Didelës átakos klierikam darë dvasios tëvas – viso jø dvasinio gyvenimo vadovas. Patikimiausias paskutinio kurso klierikas bûdavo skiriamas seminarijos dekanu. Klierikas, turás geresná balsà ir mokàs kiek muzikos, buvo skiriamas dirigentu.Jo pareiga vesti seminarijos chorà.
Liudas Vasaris,, gyvendamas seminarijoje, priprato prie punktualumo, tvarkos, nebijoti sunkaus, bet juodo darbo ir jo nevengdavo: tempdavo didþiulius kruopø arba kopûstø puodus, ðluostydavo dulkes, valydavo grindis. Seminarijoje daugiausia dëmesio buvo skiriama mokslui. Klirikai turëjo iðmokti lenkø ir lotynø kalbos.
Liudas vasaris manë, kad ástojus á seminarijà juoms ims átikinëti, pateiks nesugriaunamus argumentus, jog Dievas yra, iðsklaidys jø abejones. Dël to jø tikëjimas pasidarys stiprus ir gyvas. Bet to nebuvo.
Gyvas tikëjimas turi bûti pagrástas Dievo meile, o Dievo meilë turi bûti ajuèiama. Liudo Vasario Dievas tai kaip atmosfera, kurioj gyvenam, kaip oras, kurá kvëpuojam, kaip ðviesa, kurioj regim. Be visø tø daiktø mes gyventi negalëtume, bet á juos jausmu nereaguojam, jø nemylim.
Liudas vasaris pasiþymëjo drovumu ir uþdarumu.
Visame seminarijos auklëjime didþiausia charakterio yda buvo laikoma puikybë.
Variokas pasiþymëjo noru ginèytis, nesivaldymu, uþgailiu tonu, neslepiama panieka. Vasaris ir Variokas mokësi toje paèioje gimnazijoje, bet draugai nebuvo. Variokas mokësi prastai, nepriklausë jokioms kuopelëms, mëgo sukinëtis aplink paneles ir buvo didelis dabita. Variokas stojo á seminarijà þinodamas, jog bus blogas kunigas, ir norëdamas tokiu bûti, dël karjeros. Jis iðsakë daugybæ priekaiðtø kunigijai, dël kuriø Liudas Vasaris palaikë já ciniku. Variokas vylësi, jog dëdës uþtariamas, pateks vikaru á gerà parapijà. Paskui gaus klebonijà, taps dekanu, ásës á kapitulà, ir visko pasieks naudodamasis pataikavimu vyresnybei bei veidmainiavimu.
Po poros dienø Vasaris uþklupo Variokà auklëej vartant iliustruotà komplektà. Vasaris iðvydo didelá paveikslà, vaizduojantá moterá, „vergæ nelaisvëje“. Per iðpaþinti Vasaris prisipaþino, þiûrëjæs nepadoriø paveikslëliø.
Po poros savaièiø nuo vasario pokalbio su Varioku, jis áëjo á aulæ ir pareiðkë, jogs iðeina ið seminarijos.
Atvykus Liudo Vasario tëvams, jie, pamatæ sûnø kunigiðkais rûbais, sumiðo ir neþinojo, kaip pasisveikinti. Tëvas puolë buèiuoti Liudo rankà, dël ko Liudui pasidarë gëda. Motinos akyse pasirodë dþiaugsmo aðaros, niekas nepratarë viens kitam në þodþio. Tëvai vadino Liudà „jûs, kunigëli“, dël ko jam buvo skaudu. Jis norëjo, kad bûtø taip, kaip ankðèiau, kai Liudà vadindavo „tu, Liudai“. Liudas norëjo suþinoti, kà tëvai pasakytø iðstojimo klaismu, dël to parodë á iðeinantá Variokà. Tëvø nutaika iðkart psikeitë. Tëvas metë rûstø þvilgsná á Variokà, o motina su baime paþiûrëjo á sûnø. Anot tëvø, kas seminarijà pameta, tà ir Dievas pameta. Doro þmogaus ið tokio nebus.
Petras Kasaitis, Juozas Petryla ir kazys Balselis „uþpuolë“ Liudà Vasará kambaryje, vadinamame „þiurkininku“, kadangi Liudas gavo ið tëvø ðiokiø tokiø vaiðiø. Jiems taip bepuotaujant, susukambo skambalas, ir netrukus jie buvo áspëti, kad ateina rektorius. Liudas vasaris liko stovëti prie dëþës, kai jo likusiejib draugai iðsislapstë. Rektorius já uþklupo.
Opinija – be galo svarbus dalykas seminaristo gyvenime. Svarbu sudaryti gerà nuomonæ virðininiko, rektoriaus, akyse.
Atëjus pirmøjø atostogø dienai, Liudas Vasaris keliavo savo tëviðkën, taèiau nematë pralsenkanèiø peizaþø bei vaizzdø, jis juto paèià Gamtà, jos visumà, besireiðkianèià ir miðkais, ir eþerais, ir kalvomis, ir saulës spinduliais, ir kitø reiðkiniø gausumu.
Liudà Vasará pasitiko motina, su aðaromis akyse, ir broliai bei seserys, neþinodami kaip su Liudu sveikintis, o pasisveikinæ, traukësi á ðalá.
Liudas nuvaþiavo á Petrylos tëviðkæ. Kai jiedu iðëjo pasivaikðèioi á sodà, po kurio laiko Liudas pastebëjo Trikauskà ir Liucæ, pastaroji buvo klebono seserëèia.
Liucë pilstë kavà klebonikos salione, kurLiudas pirmà kartà pamtë jà ið arti. Liucë buvo graþi, tamsiaplaukë, apie 20 metø, saule ádegusi. Truputá kumpa nosis ir greitai mëtomi spindièiø akiø þvilgsniai darë jos veidà dràsø ar net iððaukiantá. Liucë sukëlë Liudui smalsumà. Kai ði prisiartino prie ápilti kavos, Liudas dëdamas sukrë apliejo jai rankà karðtà kava. Liudas tada norëjo á þemæ prasmegit. Jis nepratarë në þodþio, jautësi susigëdæs ir juokingas.
Atostogoms baigiantis, Liudas dar kartà buvyko pas Petrylà á tëviðkæ, norëdamas pamatyti Liucæ. Jis vaizduotëje ëmë kurti planà, kaip turëtø atrodyti jø pirmas susitikimas. Buvo atvykæs studentas, kuris ëmë pasakoti, jog pasauliðkiø inteligentø duona sunkesnë nei kunigø. Jis paþërë daugybæ argumentø: „Kaþin ar Valanèiø ir Maironiø nuo[pelnai atsveria katalikø kunigijos lenkinimo darbà Lietuvoje.“ „kas, pagaliau, prikëlë Lietuvà? Ar Valanèius su baranausku? Ne, prikëlë Basanavièius, Jankus, Ðliûpas, Kudirka, Vileiðis! “Auðra“ ir „varpas“ – ðtai du lietuviø tautos prisikëlimo veiksniai, abudu kunigijos iðkeikti.“ „Kas pirmieji pradëjo spausdinti lietuviðkas knygas? Reformatai! Katalikai tik tuomet pradëjo raðyti lietuviðkai, kada reikëjo kovoti su reformatais, kada savo kailis parûpo!”
Vasaris iðspruko á sodà, kur prie jo priëjusi Liucë uþspaudë rankomis jam akis. Liudas vasaris paisjuto sutrikæs, susigëdæs, kai pajuto jos kûna, prigludusá prie jo, be to jam trukdë kvëpuoti. Jis ëmë maldauti, kà já paleistø, o Liucë já pamëgdþiojo, dël ko Liudas pasijuto dar blogiau ir labiau susigëdæs.
Liucë buvo dràsi, savuimi pastikinti, o Liudas – negraþus (taip jis apie save manë), lëtas, baugðtus ir nevikrus. Pasiþymëti Liucës akyse jam atrodë svarbiau, negu ásigyti gerà opinijà seminarijos vyresnybëj. Jis norëjo bûti vyriðkesnis, kad Liucë nagelëtø jo paðiepti, jis norëjo jai patikti.
Po dviejø savaièiø gráþo á seminarijà, dël ligos pavëlavæs, treèio kurso klierikas lenkas, ir Vasariui buvo ásakyta uþleisti jam savo vietà, o paèiam kraustytis á “labirintà”, nors pora pirmameèiø dël kiaþkokiø sumetim,ø buvo apgyvendinti kambariuose, dël to toks neteisingumas sukëlë Liudui Vasariui protesto audrà.
Vasaris nuëjo pas inspektoriø Mazurkovská praðyti, kad jo nekeltø á “labirintà”. Jis pasiteisino bloga sveikata, bet Mazurkovskis tai nuleido niekais, ir jam teko kraustytis.
Liudas vasaris turëjo giedoti psalms, kai Baþnyèioje vyko nekalto prasidëjimo atlaidai. Tada jis iðvydo moterá, aukðtà ir lieknà, dar jaunà, bet jau pilno subrendimo amþiuje. Ji vilkëjo tamsiu rûbu, o galvà ir veidà apsigaubusi baltu ðaliu. Jos tamsûs plaukai pabrëþë ðalio baltumà ir pailgo jos veido ðevlnø ir ðviesø rausvumà. Vasaris gavo áspûdá, kad jos jos veidas ramus, bet liûdnas, irk ad ji nemato ir nejauèia nieko, kas aplink vyksta.
Ta Nepaþástamoji baþnyèioje ákvëpë Liudà Vasará ir jis paraðë pirmàjá eilëraðtá.
Seminarijoje laikraðèiai uþdrausti skaityti popeþiaus ásakymu, bet kai kurie juos skaito slapta. Knygininkas Jonelaitis davë Liudui vasariui “Draugijos” sàsiuviná. Liudas Vasaris paraðë dar vienà eilëraðtá ir nuneðë savo kûrybà Jonelaièiui. Tasai paþadëjo parodyti þmogui, egriau apie tai nusimananèiam, ir pasakyti jo nuomonæ. Liudo Vasario eilëraðtis buvo iðspausdintas.
Liudas vasaris tapo slaptos lioetuviø kleirikø draugijos “Ðviesa” nariu. Jai priklausë Petras varnënas, aukðtas, laibas, blondinas, geriausias seminarijoje literatûros þinovas, Jonelaitis, bei Matas Sereika, pilnai subrendæs vyras, linkæs á visuomenës mokslus, kuris turëjo gerà iðkalbà ir kietà, bent kiek ðiukðtokà bûdà. Draugijos tikslas – lavintis ir ruoðtis Baþnyèios ir visuomenës darbui Lietuvoje. “Ðviesa” jungia gabesniuosius klierikus, stiprina jø dvasià, kursto patriotiðkumà ir atsparumà nepalankioj seminarijos atmosferoj, auklëja ir sàmonina kunigus visuomenininkus, raðytojus.
Liucë ir klebonas atvyko pas Liudà Vasará aplnakyti. Buvo ir Petryla. Liucë ið tikrøjø norëjo palankyti klierikus, o ne pamatyti seminarijà, nors ðiuo tikslu. Ji praminë iudà Vasará Pavasarëliu.
