Post by Elena Gilbert on May 29, 2012 12:19:16 GMT -5
Tarp dviejø pasauliø
I veiksmas
Veiksmas vyksta Vilniaus Aukðtojoje pily.
Veiksmo laikas: niekur tiksliai nenurodomas, bet minimi personaþai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkreèià epochà – Lietuvos viduramþius, XIV a. antrà pusæ.
Istorinë situacija: Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi ir, norëdamas stiprinti savo padëtá ne tik Lenkijoje, paskyrë Skirgailà savo vietininku Vilniaus kunigaikðtystëje (1387 m.), o Skirgaila priþadëjo iðtikimybæ Lenkijos karûnai. XIV reikëjo priimti krikðèionybæ. Tad Jogaila per 1 metus apkrikðtijo Lietuvà (1387 m.), iðskyrus Trakø kunigaikðtystæ (priklausanèià Skirgailai) ir Þemaitijà. Bet Vokietijos ordinas Lietuvos krikðto nepripaþino.
Situacija dramos pradþioje: Lietuva jau pakrikðtyta valstybë, pilyje jau gyvena katalikø kunigas, sveèiuojasi vokieèiø riteriai, taèiau yra ir tokiø (vaidila Stardas), kurie ilgisi senø laikø.
Jau dramos pradþioje iðryðkëja krikðèionybës ir pagonybës susidûrimas. Pagonybë – tarsi senojo pasaulio realija, o krikðèionybë – naujojo. Pirmas veiksmas, remiantis esamos ir perðamos religijos santykiu, taip ir pavadinamas.
Skirgaila – tragiðkas herojus. Jis suvokia, kad jei gráþtø á senà tikëjimà, pasiraðytø savo tautai mirties nuosprendá – jà, kaip ir Prûsus, sunaikintø daug stipresni kaimynai Vokieèiai, o jei priimtø naujojo tikëjimo paproèius, bûtø priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenèia ir kankina kitus. KENTËJIMAS – svarbiausia tragiðko herojaus sàlyga. Skirgaila nori þmonëms gero, taèiau neþino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovëjusias gyvenimo normas atneða þmonëms ir sau daug kentëjimø. Todël be viso to, tragiðkasis herojus dar yra ir kaltas be kaltës.
Henrikas Mazovietis, Jonas ið Bychovo ir Zindramas ið Maðkovicø piktinasi, jog juos sutiko ne taip kaip derëtø sutikti, su visa derama pagarba (Henrikas – Jogailos pasiuntinys, Plocko vyskupijos nominatas, kiti du lenkø riteriai). Zindramas teigia, jog paprastas þmogus nesupras dievo paslapèiø, tik dvasininkas, kruis gavo tam reikalui ypatingà malonæ. Jie laukia pasirodant Skarbeko, kurá suieðkoti pasiuntë Jonas ið Bychovo. Jonas Skarbekas atvyksta, pagerbia Dievà ir pasako, jog sunku jam buvo suþinoti, kad jie atvykæ á Aukðtàjà pilá, nes jie nepakenèia kiekvieno, kuris tikrà dievà garbina. Kunigaikðtis Skirgaila pavestas valdyti Lietuvà, o Volynë ir Podolë paþadëtis kaipo kraitis lenkø karalystei. Skirgaila per prievartà sulaikë Lydos kunigaikðtytæ Onà Duonutæ. Uþdarë jà á pilá kaip kalinæ. Ji krikðèioniðkai auklëta, o motina ið lenkø þemës. Ona Duonutë buvo skirta Mozûrø kunigaikðèiui karalienës ir karaliaus. Pakeliui pas suþadëtiná ji buvo sulaikyta Skirgailos. Skirgaila siekia vesti Onà Duonutæ ir neleisti, kad josios valstija atitektø kam nors kitam. Karaliënë – Jadvyga.
II veiksmas
Veiksmo vieta – Vilniaus Aukðtoji pilis. Kunigaikðtis Skirgaila, bajorai (Butrimas, Davainis), vaidila Stardas.
„Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokiø man reikia dainø“ Skirgaila.
Davainis ir Butrimas ilgisi senø laikø, senovës, tëvø ir protëviø laikø, kada þmogus buvo laisvas, laisvai gyveno. Tautos sunykimo prieþastys: Davainis teigia, jog nyksta dainos, þmonës liovësi dainavæ, pasaulis paseno, ir todël nëra þmonëse linksmumo, vaidilø tokiø nebëra, kaip kad seniau bûdavo. Butrimas teigia, jog jaunimas nebedainuoja, dievai apleido. Stardas teigia, jog nebeliko didvyriø, todël turi mirti ir daina, nes dainà gimdo didvyriø garsûs darbai. Stardas provokuoja Skirgailà imtis þygiø:
„STARDAS Panorëk, kunigaikðti, ir vël atgims mûsø kraðtui senovës didvyriø gadynë. Juk dar neiðnyko þmoniø ðirdyse senø dievø meilë, ir mûsø dievai juk dar neapleido savo unksnëtu ðventoviø. Iðvyk ið mûsø kraðto svetimðalius atëjûnus, ir visa ðalis nubus garsiems þygiams! (Palieèia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas. Skirgaila, suraukæs kaktà, susimàstæs, þingsniuoja iðilgai kambario ten ir atgal ir tyli).“ Jis vienintelis, kuris nuoðirdþiai tiki valdovo galia, tiki jog jis dar nëra pamirðæs senojo protëviø tikëjimo, Dievø ir, matydamas jo nepasiryþimà, dvejones, nepasirinkimà tarp dviejø tikëjimø, bando áþiebti kibirkðtëlæ ir dràsinà já, nes tiki jo galia, nes labiau vadovaujasi jausmais, nei gilinasi á valstybës reikalus (tiesiog nenutuokia tikrosios situacijos).
Skirgaila ðiuo atveju nepasiduoda jausmams ir á vaidilos raginimus þiûri racionaliai – jam visø pirma rûpi valstybës reikalai. Tikëjimà jis palieka kriviams: „ SKIRGAILA. Mes turime tëvynæ gelbëti ir tautæ. Dievais tesirûpina kriviai. (Sustojæs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir paproèiø mes niekuomet nepamirðime!“
Skirgaila „Vokieèiai ir lenkai kalaviju ir ugnimi naikina kraðtà, o kitos tautos teikia jiems pagalbos. Mes neiðgalësim atsilaikyti visam pasauliui.“
Protui atstovauja pirmiausiai Skirgaila ir visi kiti bajorai, nors jiems ir smagu prisiminti senus laikus ir Dievus, o jausminei sferai – Stardas.‘
V. Krëvës pavaizduoti valstybës vyrai ne ðiaip gedi senø laikø, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryþkelëje stovinèià tautà. Kad ir koks kelias bûtø pasirinktas, në vienas nëra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja r tam tikrø „aukø“ – religija -prievartos ir þudyniø priedanga.
III veiksmas
Daugala áeina su dviem kryþiuoèiais susitikti su Vartenbergu.
Lydos kunigaikðtytë – Manivydo duktë, jos tëvas þuvæs kovoje su gudais ties Smolensku, ji Algirdo globoje.
Oligë krikðèionë, pamaldi, iðdidi, dràsi. Keleris bando uþkraiuati Oligës ðirdá, meiliai su ja kalba, þeria komplimentus. Oligë gimusi Kijeve. Keleris bando papirkti Oligæ þiedu, papuoðalais.
IV veiksmas
Skirgaila suruoðë puotà, nes mëgsta linksmintis, bet su savaisiais draugais, ne svetimais, yra vaiðingas. Henrikas, Jonas siekia átikinti Skirgailà paleisti Onà Duonutæ. Skirgaila ginèijasi, liepia praneðt broliui, kad èia visi turi norëti, ko jis nori ir daryti tai, kà jis liepia.
V veiksmas
Ona Duonutë verpia. Ji neigiamai vertina vokieèius, nes jie blogi ir pikti þmonës. Ji neketina tekëti uþ Skirgailos, o jis neketina leisti, kad Lietuva bûtø suskaldyta dalimis. Skirgailai Lietuvos likimas rûpi labiau, nei Onos Duonutës laimë. Skirgaila netiki naujuoju dievu – jis blogas. „SKIRGAILA. Að netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorësiu. Visas vargas, kuris iðtiko mûsø kraðtà, nuo jo priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todël per já nëra þmonëms gyvenimo þemëje. Kol apie já nebuvo girdëti pas mus, gera buvo mûsø ðaly. Tai sako mûsø dainos ir senø amþiø padavimai.“; „SKIRGAILA (atsigræþdamas á jà). Tai Perkûnas pakëlë savo rûstø balsà! Davë þenklà, kad jis dar neapleido nedëkingos Lietuvos, kad dar sugráð á savo unksnëtus àþuolynus! (Nusigræþæs, tvirtai). Tu atmink, kà að tau sakiau, ir bûk pasirengusi… “
Skirgaila „Að nevertas esu pagarbos <...> að visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Kà að manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“
Kokie Skirgailos bruoþai ryðkëja pokalbyje su Ona Duonute?
Jis valdingas, grieþtas, ðiurkðtus, besirûpinantis tik valstybe ir, regis, tik jà vienà mylintis, bijantis atsiverti, taèiau tik parodæs savo sielos gelmes, tuoj pat nusivilia, nes ið Duonutës jis „negauna“ to, ko tikisi: uþuojautos, ðilumos, meilës, pritarimo ir taip tik dar labiau savyje uþsisklendþia, tampa atðiaurus: „Kas man darbo, kad jau esi kam þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kæstuèio sûnui! Jegu þinotau, kad jie geriau sugebës jos garbæ iðlaikyti, að uþleistau jiems savo vietà.“/ „Negerai darai, kad verki ir praðai. Bark mane, keik, bet neverk ir nepraðyk. Að to ne Að esu matæs didesniø nelaimiø, ir todël tavoji manæs nejaudina mëgstu.“/„Tu tiesà sakai, að nevertas esu pagarbos. (Lyg susimàstæs). Að visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Kà að manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todël nusiminimas mane grauþia, ir todël að geriu. Að matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, að nenumanau. Að norëtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir neþinau kaip. Man sunku taip kalbëti su tavim, kaip að kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, að neþinau.“
Kaip manot, kodël Skirgaila ir jo bendraþygiai gailisi senojo ir nenori priimti naujojo pasaulio? Kokias vertybes, jø manymu, atneða nauja religija?
Gailisi senojo tikëjimo, nes tai jø tëvø tikëjimas, giliai esantis jø ðirdyse, taèiau suvokia, kad dabartinë situacija yra pavojinga pagoniðkam tikëjimui. Naujasis tikëjimas yra svetimas, primestinis, prieð jø valià, nors ir bûtø, tam tikra prasme, iðeitis gelbstint valstybæ. Krikðèionybë Su lig naujosios religijos atëjimu nyksta dainos, pasaulis tampa svetimas, ne toks, koks buvæs, nebeliko didvyriø, naujoji religija neða vien skausmà, prievartà, dël jos praliejamas kraujas.
Aistrø sûkury
I veiksmas
Antroje dalyje atskleidþiamas Valtenbergo ir Kelerio ruoðiamas sàmokslas. Jie sumanë sukirðinti lenkus ir lietuvius, kas bus ordinui naudinga. Jie planuoja, kad Lydos kunigaikðtytë liks jiems, kryþiuoèiams, dëkinga ir palanki uþ laisvæ, dëkingas mozûrø kunigaikðtis taps irgi jø draugu. Oligë saugo Onos Duonutës kambará, dël to Keleris papraðo, kad ji leistø jam su ja pasimatyti. Oligë baiminasi, kad Keleris pamils kità, dël to nenori jam leisti su ja susitikti.
II veiksmas
Oligë áspëjà Onà Duonutæ, kad pas jà gali ateiti vokieèiø riteris ir, kad ji su juo nekalbëtø. Ona Duonutë prieðiðka vokieèiams. Ji suþino, kad Oligë pamilo vokietá riterá ir uþjauèia jà. Keleris ásiverþia á Onos uonutës kambará. Jis átikinëja jà, kad atëjo jà iðlaisvinti. Prieð ateidamas turëjo blogø këslø, tai buvo jo sàmokslo dalis, taèiau pamatæs jos groþá, jis pasikeitë. Ona Duonutë nëra linkusi juo pasitikëti. Pagaliau Ona Duonute juo patiki ir duoda jam þiedà. Tie, kurie buvo Onos Duonutës tëvo draugai, Keleriui suteiks pagalbos, pamatæ tà þiedà.
1 veiksmas – Valtenbergo ir Kelerio këslai, Oligës suviliojimas; rezgamas planas slapta patekti pas Onà Duonutæ;
2 veiksmas – Oligës prisipaþinimas ir kaltës atskleidimas, kad nusidëjo su vokieèiu; Kelerio ir Duonutës susitikimas;
3 veiksmas – Kelerio këslø iðaiðkinimas, jo pabëgimas ið pilies; Skirgailos ir Duonutës priverstinës sutuoktuvës.
III veiksmas
Marijos ordinas.
Keleris susitinka su Skirgaila. Numeta pirðtinæ taip kviesdamas Skirgailà dvikovon. Skirgaila ásako uþdaryti já á kalëjimà. Kai artimiausias kareivis ima já uþ peties, keleris já atstumia, iðsitraukia kalavijà ir puola prie durø. Jis susiremia su sargybiniais. Stardas gina Kelerá, ir keleris pabëga. Stardui suþeidþia delnà. Keleris iðjojo Skirgailos þirgu ir ji nesugebëjo sulaikyti sargyba. Vartø sargyba pamanë, kad tai Skirgaila joja.
Skirgaila ketina susituokti su Ona Duonute prievarta. Atvedamas Jonas Skarbekas. Nenori jø sutuokti. Pasiryþæs mirti, nes bijo nusidëti dievui, taèiau Ona Duonute uþtaria ir jis pagaliau sutinka sutuokti. Pasirodo Henrikas, Jonas ið Bychovo ir Zindramas. Skirgaila paliepia kareiviui áremti ietá ir nudurti, jei tik bandys prieðintis vestuvëms Henrikas.
Palûþusios sielos
I veiksmas
Ðventaragio klony ties pilies kalnu kareiviai neða sunkiai suþeistà Stardà. Ðis nori mirti, taèiau Butrimas jam prieðtarauja. Stardas nori mirti uþ dievus, vykti protëviø ðalin. Jonas Skarbekas já pakrikðtija jau mirusá. Jonas Skarbekas pameluoja Skirgaila, kad Stardas mirë kaip krikðèionis.
II veiksmas
Daugaila atvyksta pas Skirgaila praneðti, kad Fryzø pirklys pikta sumanæs prieð Skirgailà. Skirgailas pasiûlo já pakarti. Daugaila pasakë, kad atvyko vokietis Keleris. Daugaila paduoda Skirgailai laiðkà. Laiðkas skirtas kunigaikðtienei. Skirgaila niekuo nebeteki, nei dievais, nei þmonëmis nuo to laiko, kai Stardas atsiþadëjo senø dievø ir mirdamas naujà pagerbë.
III veiksmas
Onos Duonutës ir Oligës konfliktas dël laiðko ir kelerio, nes Oligë buvo pamilusi Kelerá, o ðis pamilo Ona Duonutæ. Laiðkas Onà Duonutæ sujaudino, pagimdë linksmybæ, veidas nuðvinta laimës ðypsena. Anksðèiau Skirgaila neþinojo, kas yra meilë, jei jam kuri patikdavo, jis norëjo, kad ji jam prilausytø. Skirgaila pasiryþæs paaukoti valdþia dël Onos duontës. Nelaimei, Ona Duonutë nenori bûti su juo ir teigia, kad net jei jà uþdarytu tarp keturiø sienø, tai neprivertsø jos pamilti Skirgailos. Skirgaila pasako Onai Duonutei, kad jei Keleris jai taip patinka, Skirgaila jai padovanos jo galvà.
Bedugnë
I veiksmas
Ima klajoti Stardo vaiduoklis. Kai Stardas buvo gyvas, jo nebijojo, btaèiau iðsigando, kai jis nukeliavo á dausà. Sakoma, kad Skirgaila ne dauson nukeliavo, bet pragaran kaip stabmeldys, o velniai já siuntinëja krikðèioniø sielas baidyti. Merginos sumanë padëti maisto, pieno, kad Stardo vëlë galëtø pavalgyti, o kai gërimai ir valgymai lieka nepaliesti, tuomet vëlë namus yra apleidusi. Keleris ateina pas Duonutæ pasiryþæs jà iðvaduoti, net jei reikëtø paaukoti gyvybæ. Keleris pasislepia koplyèioj, ten randa karsta su lavonu. Lavonà iðmeta pro langà ir pats pasislepia karste. Jis siekia iððsaugoti Onos Duontës garbæ ir kad ði dël jo kaltës nepatirtø gëdos. Skirgaila, Daugaila, bajorai, kareiviai áeina á koplyèià, taèiau kelerio neranda. Vëliau Skirgaila ir Daugaila paþvelgia pro langà ir pamato apaèioje lavonà, taèiau pamano, kad tai Keleris nusiþudë. Ona Duonutë ateina á koplyèià ir priklaupusi prie karsto, kuriame guli Keleris, meldþiasi. Ið vienos pusës pasirodo Ðviesusis vyras, ið kitos – Tamsusis. Anot Ðviesiojo, Ona Duonutë atëjo padëkoti Keleriui, kad jos garbæ iðgelbëjo. Tamsusi vyras neávertina aukos, vertina neigiamai jo pasirinkimà leisti, kad já uþkàstø gyvà. Savo nuomonæ grindþia tuo, kad ðis turi vos sujudëti karste, ir visi iðsigandæ iðsibëgios á ðalis, be to jis turi kalavijà, kuris jo nëra apvylæs. Ðviesusi vyras prieðtarauja, sako, jog iðëjimai ir áëjimai saugomi, tad jam nepavyks iðsigelbëti, be to mylimai moterei uþtrauks amþinà gëdà. Ðviesusi vyras sako, jog auka Keleriui bus atlyginta, nes po mirties jo laukia ðviesa, rojus, o ne pragaras. Tamsusis teigia, jog jokios naudos keleriui ið jo pasiaukojimo, o pasirinkæs gyvenimà, ne aukà, galëtø turëti daug moterø ir laimingai gyventi. Keleris atmerkia akis ir Ona Duonutë, já pamaèiusi, nualpsta. Skirgaila liepia greièiau Kelerá palaidoti ir uþkalti karstà vinimis. Kareiviai delsia uþkasti karstà, kadangi lavonas jame dejuoja. Daugaila gráþ-ta ir bando atkasti kapà, iðgelbëti gyvà uþkastà þmogø. Ateina Ona Duonutë ir Oligë, pastaroji nesavu balsu spiegdama, abi dejuoja ir vaitoja.
I veiksmas
Veiksmas vyksta Vilniaus Aukðtojoje pily.
Veiksmo laikas: niekur tiksliai nenurodomas, bet minimi personaþai (Skirgaila, jo brolis Jogaila) nurodo konkreèià epochà – Lietuvos viduramþius, XIV a. antrà pusæ.
Istorinë situacija: Jogaila 1386 m. tapo Lenkijos karaliumi ir, norëdamas stiprinti savo padëtá ne tik Lenkijoje, paskyrë Skirgailà savo vietininku Vilniaus kunigaikðtystëje (1387 m.), o Skirgaila priþadëjo iðtikimybæ Lenkijos karûnai. XIV reikëjo priimti krikðèionybæ. Tad Jogaila per 1 metus apkrikðtijo Lietuvà (1387 m.), iðskyrus Trakø kunigaikðtystæ (priklausanèià Skirgailai) ir Þemaitijà. Bet Vokietijos ordinas Lietuvos krikðto nepripaþino.
Situacija dramos pradþioje: Lietuva jau pakrikðtyta valstybë, pilyje jau gyvena katalikø kunigas, sveèiuojasi vokieèiø riteriai, taèiau yra ir tokiø (vaidila Stardas), kurie ilgisi senø laikø.
Jau dramos pradþioje iðryðkëja krikðèionybës ir pagonybës susidûrimas. Pagonybë – tarsi senojo pasaulio realija, o krikðèionybë – naujojo. Pirmas veiksmas, remiantis esamos ir perðamos religijos santykiu, taip ir pavadinamas.
Skirgaila – tragiðkas herojus. Jis suvokia, kad jei gráþtø á senà tikëjimà, pasiraðytø savo tautai mirties nuosprendá – jà, kaip ir Prûsus, sunaikintø daug stipresni kaimynai Vokieèiai, o jei priimtø naujojo tikëjimo paproèius, bûtø priverstas prisitaikyti, veidmainiauti, veikti klasta, melu. Jis kenèia ir kankina kitus. KENTËJIMAS – svarbiausia tragiðko herojaus sàlyga. Skirgaila nori þmonëms gero, taèiau neþino, kaip tai padaryti, o savo veiksmais griaudamas nusistovëjusias gyvenimo normas atneða þmonëms ir sau daug kentëjimø. Todël be viso to, tragiðkasis herojus dar yra ir kaltas be kaltës.
Henrikas Mazovietis, Jonas ið Bychovo ir Zindramas ið Maðkovicø piktinasi, jog juos sutiko ne taip kaip derëtø sutikti, su visa derama pagarba (Henrikas – Jogailos pasiuntinys, Plocko vyskupijos nominatas, kiti du lenkø riteriai). Zindramas teigia, jog paprastas þmogus nesupras dievo paslapèiø, tik dvasininkas, kruis gavo tam reikalui ypatingà malonæ. Jie laukia pasirodant Skarbeko, kurá suieðkoti pasiuntë Jonas ið Bychovo. Jonas Skarbekas atvyksta, pagerbia Dievà ir pasako, jog sunku jam buvo suþinoti, kad jie atvykæ á Aukðtàjà pilá, nes jie nepakenèia kiekvieno, kuris tikrà dievà garbina. Kunigaikðtis Skirgaila pavestas valdyti Lietuvà, o Volynë ir Podolë paþadëtis kaipo kraitis lenkø karalystei. Skirgaila per prievartà sulaikë Lydos kunigaikðtytæ Onà Duonutæ. Uþdarë jà á pilá kaip kalinæ. Ji krikðèioniðkai auklëta, o motina ið lenkø þemës. Ona Duonutë buvo skirta Mozûrø kunigaikðèiui karalienës ir karaliaus. Pakeliui pas suþadëtiná ji buvo sulaikyta Skirgailos. Skirgaila siekia vesti Onà Duonutæ ir neleisti, kad josios valstija atitektø kam nors kitam. Karaliënë – Jadvyga.
II veiksmas
Veiksmo vieta – Vilniaus Aukðtoji pilis. Kunigaikðtis Skirgaila, bajorai (Butrimas, Davainis), vaidila Stardas.
„Dabarties laikai – kiti laikai, ir kitokiø man reikia dainø“ Skirgaila.
Davainis ir Butrimas ilgisi senø laikø, senovës, tëvø ir protëviø laikø, kada þmogus buvo laisvas, laisvai gyveno. Tautos sunykimo prieþastys: Davainis teigia, jog nyksta dainos, þmonës liovësi dainavæ, pasaulis paseno, ir todël nëra þmonëse linksmumo, vaidilø tokiø nebëra, kaip kad seniau bûdavo. Butrimas teigia, jog jaunimas nebedainuoja, dievai apleido. Stardas teigia, jog nebeliko didvyriø, todël turi mirti ir daina, nes dainà gimdo didvyriø garsûs darbai. Stardas provokuoja Skirgailà imtis þygiø:
„STARDAS Panorëk, kunigaikðti, ir vël atgims mûsø kraðtui senovës didvyriø gadynë. Juk dar neiðnyko þmoniø ðirdyse senø dievø meilë, ir mûsø dievai juk dar neapleido savo unksnëtu ðventoviø. Iðvyk ið mûsø kraðto svetimðalius atëjûnus, ir visa ðalis nubus garsiems þygiams! (Palieèia kelis kartus stygas ir nutilsta, lyg atsakymo laukdamas. Skirgaila, suraukæs kaktà, susimàstæs, þingsniuoja iðilgai kambario ten ir atgal ir tyli).“ Jis vienintelis, kuris nuoðirdþiai tiki valdovo galia, tiki jog jis dar nëra pamirðæs senojo protëviø tikëjimo, Dievø ir, matydamas jo nepasiryþimà, dvejones, nepasirinkimà tarp dviejø tikëjimø, bando áþiebti kibirkðtëlæ ir dràsinà já, nes tiki jo galia, nes labiau vadovaujasi jausmais, nei gilinasi á valstybës reikalus (tiesiog nenutuokia tikrosios situacijos).
Skirgaila ðiuo atveju nepasiduoda jausmams ir á vaidilos raginimus þiûri racionaliai – jam visø pirma rûpi valstybës reikalai. Tikëjimà jis palieka kriviams: „ SKIRGAILA. Mes turime tëvynæ gelbëti ir tautæ. Dievais tesirûpina kriviai. (Sustojæs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir paproèiø mes niekuomet nepamirðime!“
Skirgaila „Vokieèiai ir lenkai kalaviju ir ugnimi naikina kraðtà, o kitos tautos teikia jiems pagalbos. Mes neiðgalësim atsilaikyti visam pasauliui.“
Protui atstovauja pirmiausiai Skirgaila ir visi kiti bajorai, nors jiems ir smagu prisiminti senus laikus ir Dievus, o jausminei sferai – Stardas.‘
V. Krëvës pavaizduoti valstybës vyrai ne ðiaip gedi senø laikø, o svarsto, kuriuo keliu vesti kryþkelëje stovinèià tautà. Kad ir koks kelias bûtø pasirinktas, në vienas nëra geras, kiekvienas pasirinkimas reikalauja r tam tikrø „aukø“ – religija -prievartos ir þudyniø priedanga.
III veiksmas
Daugala áeina su dviem kryþiuoèiais susitikti su Vartenbergu.
Lydos kunigaikðtytë – Manivydo duktë, jos tëvas þuvæs kovoje su gudais ties Smolensku, ji Algirdo globoje.
Oligë krikðèionë, pamaldi, iðdidi, dràsi. Keleris bando uþkraiuati Oligës ðirdá, meiliai su ja kalba, þeria komplimentus. Oligë gimusi Kijeve. Keleris bando papirkti Oligæ þiedu, papuoðalais.
IV veiksmas
Skirgaila suruoðë puotà, nes mëgsta linksmintis, bet su savaisiais draugais, ne svetimais, yra vaiðingas. Henrikas, Jonas siekia átikinti Skirgailà paleisti Onà Duonutæ. Skirgaila ginèijasi, liepia praneðt broliui, kad èia visi turi norëti, ko jis nori ir daryti tai, kà jis liepia.
V veiksmas
Ona Duonutë verpia. Ji neigiamai vertina vokieèius, nes jie blogi ir pikti þmonës. Ji neketina tekëti uþ Skirgailos, o jis neketina leisti, kad Lietuva bûtø suskaldyta dalimis. Skirgailai Lietuvos likimas rûpi labiau, nei Onos Duonutës laimë. Skirgaila netiki naujuoju dievu – jis blogas. „SKIRGAILA. Að netikiu Dievo gailestingumu ir niekuomet jo nepanorësiu. Visas vargas, kuris iðtiko mûsø kraðtà, nuo jo priklauso. Jis pavydus ir nuolat kovoja su kitais dievais, ir todël per já nëra þmonëms gyvenimo þemëje. Kol apie já nebuvo girdëti pas mus, gera buvo mûsø ðaly. Tai sako mûsø dainos ir senø amþiø padavimai.“; „SKIRGAILA (atsigræþdamas á jà). Tai Perkûnas pakëlë savo rûstø balsà! Davë þenklà, kad jis dar neapleido nedëkingos Lietuvos, kad dar sugráð á savo unksnëtus àþuolynus! (Nusigræþæs, tvirtai). Tu atmink, kà að tau sakiau, ir bûk pasirengusi… “
Skirgaila „Að nevertas esu pagarbos <...> að visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Kà að manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta.“
Kokie Skirgailos bruoþai ryðkëja pokalbyje su Ona Duonute?
Jis valdingas, grieþtas, ðiurkðtus, besirûpinantis tik valstybe ir, regis, tik jà vienà mylintis, bijantis atsiverti, taèiau tik parodæs savo sielos gelmes, tuoj pat nusivilia, nes ið Duonutës jis „negauna“ to, ko tikisi: uþuojautos, ðilumos, meilës, pritarimo ir taip tik dar labiau savyje uþsisklendþia, tampa atðiaurus: „Kas man darbo, kad jau esi kam þadëjusi! Að myliu Lietuvà ir skaldyti jos dalimis niekam neleisiu, nei tau, nei broliui Jogailai, nei Kæstuèio sûnui! Jegu þinotau, kad jie geriau sugebës jos garbæ iðlaikyti, að uþleistau jiems savo vietà.“/ „Negerai darai, kad verki ir praðai. Bark mane, keik, bet neverk ir nepraðyk. Að to ne Að esu matæs didesniø nelaimiø, ir todël tavoji manæs nejaudina mëgstu.“/„Tu tiesà sakai, að nevertas esu pagarbos. (Lyg susimàstæs). Að visuomet noriu gero, bet nemoku jo pasiekti. Kà að manau, kad gera yra, visuomet pasirodo, kad pikta, ir todël nusiminimas mane grauþia, ir todël að geriu. Að matau, kad bloga gyventi pasauly, bet kas tuo kaltas, að nenumanau. Að norëtau panaikinti visa, kas yra pikta, ir neþinau kaip. Man sunku taip kalbëti su tavim, kaip að kalbu, bet kaip kitaip pasielgti, að neþinau.“
Kaip manot, kodël Skirgaila ir jo bendraþygiai gailisi senojo ir nenori priimti naujojo pasaulio? Kokias vertybes, jø manymu, atneða nauja religija?
Gailisi senojo tikëjimo, nes tai jø tëvø tikëjimas, giliai esantis jø ðirdyse, taèiau suvokia, kad dabartinë situacija yra pavojinga pagoniðkam tikëjimui. Naujasis tikëjimas yra svetimas, primestinis, prieð jø valià, nors ir bûtø, tam tikra prasme, iðeitis gelbstint valstybæ. Krikðèionybë Su lig naujosios religijos atëjimu nyksta dainos, pasaulis tampa svetimas, ne toks, koks buvæs, nebeliko didvyriø, naujoji religija neða vien skausmà, prievartà, dël jos praliejamas kraujas.
Aistrø sûkury
I veiksmas
Antroje dalyje atskleidþiamas Valtenbergo ir Kelerio ruoðiamas sàmokslas. Jie sumanë sukirðinti lenkus ir lietuvius, kas bus ordinui naudinga. Jie planuoja, kad Lydos kunigaikðtytë liks jiems, kryþiuoèiams, dëkinga ir palanki uþ laisvæ, dëkingas mozûrø kunigaikðtis taps irgi jø draugu. Oligë saugo Onos Duonutës kambará, dël to Keleris papraðo, kad ji leistø jam su ja pasimatyti. Oligë baiminasi, kad Keleris pamils kità, dël to nenori jam leisti su ja susitikti.
II veiksmas
Oligë áspëjà Onà Duonutæ, kad pas jà gali ateiti vokieèiø riteris ir, kad ji su juo nekalbëtø. Ona Duonutë prieðiðka vokieèiams. Ji suþino, kad Oligë pamilo vokietá riterá ir uþjauèia jà. Keleris ásiverþia á Onos uonutës kambará. Jis átikinëja jà, kad atëjo jà iðlaisvinti. Prieð ateidamas turëjo blogø këslø, tai buvo jo sàmokslo dalis, taèiau pamatæs jos groþá, jis pasikeitë. Ona Duonutë nëra linkusi juo pasitikëti. Pagaliau Ona Duonute juo patiki ir duoda jam þiedà. Tie, kurie buvo Onos Duonutës tëvo draugai, Keleriui suteiks pagalbos, pamatæ tà þiedà.
1 veiksmas – Valtenbergo ir Kelerio këslai, Oligës suviliojimas; rezgamas planas slapta patekti pas Onà Duonutæ;
2 veiksmas – Oligës prisipaþinimas ir kaltës atskleidimas, kad nusidëjo su vokieèiu; Kelerio ir Duonutës susitikimas;
3 veiksmas – Kelerio këslø iðaiðkinimas, jo pabëgimas ið pilies; Skirgailos ir Duonutës priverstinës sutuoktuvës.
III veiksmas
Marijos ordinas.
Keleris susitinka su Skirgaila. Numeta pirðtinæ taip kviesdamas Skirgailà dvikovon. Skirgaila ásako uþdaryti já á kalëjimà. Kai artimiausias kareivis ima já uþ peties, keleris já atstumia, iðsitraukia kalavijà ir puola prie durø. Jis susiremia su sargybiniais. Stardas gina Kelerá, ir keleris pabëga. Stardui suþeidþia delnà. Keleris iðjojo Skirgailos þirgu ir ji nesugebëjo sulaikyti sargyba. Vartø sargyba pamanë, kad tai Skirgaila joja.
Skirgaila ketina susituokti su Ona Duonute prievarta. Atvedamas Jonas Skarbekas. Nenori jø sutuokti. Pasiryþæs mirti, nes bijo nusidëti dievui, taèiau Ona Duonute uþtaria ir jis pagaliau sutinka sutuokti. Pasirodo Henrikas, Jonas ið Bychovo ir Zindramas. Skirgaila paliepia kareiviui áremti ietá ir nudurti, jei tik bandys prieðintis vestuvëms Henrikas.
Palûþusios sielos
I veiksmas
Ðventaragio klony ties pilies kalnu kareiviai neða sunkiai suþeistà Stardà. Ðis nori mirti, taèiau Butrimas jam prieðtarauja. Stardas nori mirti uþ dievus, vykti protëviø ðalin. Jonas Skarbekas já pakrikðtija jau mirusá. Jonas Skarbekas pameluoja Skirgaila, kad Stardas mirë kaip krikðèionis.
II veiksmas
Daugaila atvyksta pas Skirgaila praneðti, kad Fryzø pirklys pikta sumanæs prieð Skirgailà. Skirgailas pasiûlo já pakarti. Daugaila pasakë, kad atvyko vokietis Keleris. Daugaila paduoda Skirgailai laiðkà. Laiðkas skirtas kunigaikðtienei. Skirgaila niekuo nebeteki, nei dievais, nei þmonëmis nuo to laiko, kai Stardas atsiþadëjo senø dievø ir mirdamas naujà pagerbë.
III veiksmas
Onos Duonutës ir Oligës konfliktas dël laiðko ir kelerio, nes Oligë buvo pamilusi Kelerá, o ðis pamilo Ona Duonutæ. Laiðkas Onà Duonutæ sujaudino, pagimdë linksmybæ, veidas nuðvinta laimës ðypsena. Anksðèiau Skirgaila neþinojo, kas yra meilë, jei jam kuri patikdavo, jis norëjo, kad ji jam prilausytø. Skirgaila pasiryþæs paaukoti valdþia dël Onos duontës. Nelaimei, Ona Duonutë nenori bûti su juo ir teigia, kad net jei jà uþdarytu tarp keturiø sienø, tai neprivertsø jos pamilti Skirgailos. Skirgaila pasako Onai Duonutei, kad jei Keleris jai taip patinka, Skirgaila jai padovanos jo galvà.
Bedugnë
I veiksmas
Ima klajoti Stardo vaiduoklis. Kai Stardas buvo gyvas, jo nebijojo, btaèiau iðsigando, kai jis nukeliavo á dausà. Sakoma, kad Skirgaila ne dauson nukeliavo, bet pragaran kaip stabmeldys, o velniai já siuntinëja krikðèioniø sielas baidyti. Merginos sumanë padëti maisto, pieno, kad Stardo vëlë galëtø pavalgyti, o kai gërimai ir valgymai lieka nepaliesti, tuomet vëlë namus yra apleidusi. Keleris ateina pas Duonutæ pasiryþæs jà iðvaduoti, net jei reikëtø paaukoti gyvybæ. Keleris pasislepia koplyèioj, ten randa karsta su lavonu. Lavonà iðmeta pro langà ir pats pasislepia karste. Jis siekia iððsaugoti Onos Duontës garbæ ir kad ði dël jo kaltës nepatirtø gëdos. Skirgaila, Daugaila, bajorai, kareiviai áeina á koplyèià, taèiau kelerio neranda. Vëliau Skirgaila ir Daugaila paþvelgia pro langà ir pamato apaèioje lavonà, taèiau pamano, kad tai Keleris nusiþudë. Ona Duonutë ateina á koplyèià ir priklaupusi prie karsto, kuriame guli Keleris, meldþiasi. Ið vienos pusës pasirodo Ðviesusis vyras, ið kitos – Tamsusis. Anot Ðviesiojo, Ona Duonutë atëjo padëkoti Keleriui, kad jos garbæ iðgelbëjo. Tamsusi vyras neávertina aukos, vertina neigiamai jo pasirinkimà leisti, kad já uþkàstø gyvà. Savo nuomonæ grindþia tuo, kad ðis turi vos sujudëti karste, ir visi iðsigandæ iðsibëgios á ðalis, be to jis turi kalavijà, kuris jo nëra apvylæs. Ðviesusi vyras prieðtarauja, sako, jog iðëjimai ir áëjimai saugomi, tad jam nepavyks iðsigelbëti, be to mylimai moterei uþtrauks amþinà gëdà. Ðviesusi vyras sako, jog auka Keleriui bus atlyginta, nes po mirties jo laukia ðviesa, rojus, o ne pragaras. Tamsusis teigia, jog jokios naudos keleriui ið jo pasiaukojimo, o pasirinkæs gyvenimà, ne aukà, galëtø turëti daug moterø ir laimingai gyventi. Keleris atmerkia akis ir Ona Duonutë, já pamaèiusi, nualpsta. Skirgaila liepia greièiau Kelerá palaidoti ir uþkalti karstà vinimis. Kareiviai delsia uþkasti karstà, kadangi lavonas jame dejuoja. Daugaila gráþ-ta ir bando atkasti kapà, iðgelbëti gyvà uþkastà þmogø. Ateina Ona Duonutë ir Oligë, pastaroji nesavu balsu spiegdama, abi dejuoja ir vaitoja.
